Vieną rytą atėjo gyvenimas
Ir tarė: eime pasivaikščioti -
Sugrįžau už dvidešimt metų,
O prie durų manęs laukė ji.
Mes ėjom drauge per kalnus,
Regėjom visišką tylumą,
Matėm iškirstą mišką
Ir ką tik sudegintus kaimus.
Sugrįžau už dvidešimt metų
Pilnaties tuštumos vedimas,
Kitą rytą supratau prabudęs, kad
Tai net nebuvo gyvenimas.
Kai pradžioje jaučiausi vienas,
Kad rodosi net neįmanoma...
Įmanoma. Ir pradžioje
Ir paskutinę gyvenimo valandą.