Ramybės jums linkiu

    — Kaip manai? Ko dar reikėtų mūsų scenai? —paklausiau Ypatą.
  — Ar manai, kad  vėliavų?
  — Nusupratau.
  — Aš irgi nesuprantu, bet matau. Vėliavos, vėliavos... Kokios paklausi, tokią gausi.
  Tik dabar pamačiau, kad palėpės erdvė pagausėjo vėliavnešiais. Atėjo ten, kur daugiau žmonių, matyt, nežinodami, kad šį kartą gausiausiai publiką sudarė Vilniaus krašto lietuvių, buvusių politinių kalinių, sąrašo žmonės. Jiems bet kokių vėliavų nereikėjo, nes visiems, regis, pakakę  vienos ir kiekvienas jų galėjęs dar neataušusiais Lukiškių kalėjimo žodžiais kalbėti, kodėl ji jiems tokia. Toks vėliavos pasirinkimas ir poreikis turėti ją vieną išliks ir laikas neištrins kol jie bus gyvi. Beveik po 60 metų rašytojas Kazys Saja, susitikęs su Vincu Karlonu prie Šklėrių kryžių,  „Lietuvos aidui“ (1998 08 11) parašė:

    Karloną lenkai suėmė 1938 m. pavasarį. Darydami kratą  net  nuo sienų popierius nudraskė. Vincui surakino rankas, užrišo akis ir nuvežė į Poriečę. Ten rūsyje per surištas rankas ir  kojas perkišo pagalį, pakabino ant dviejų stalų ir ėmė tvatyti gumine lazda per kojų padus, kad viską kuo greičiau prisipažintų.
  Gardine tardymo kambarys  buvo įrengtas moderniau, kankinant dalyvaudavo gydytojas. Suimtajam specialiam krėsle pagaliukais  buvo laužomi pirštai, prie sprando kaišomi elektros laidai, panagės badomos adatomis.
  Faktiškai nebeegzistuojanti „Ryto“ draugija ‚ Vincui Karlonui parūpino advokatą, tačiau jis mažai tegalėjo padėti – Vilniuje žvalgas buvo nuteistas 12 metų ir uždarytas į Lukiškių kalėjimą. Ten būdamas Vincas sužinojo, kad  jo žmona Stefanija  susilaukė pirmagimio sūnaus, kuriam parinko Pranelio vardą.
    Atrodytų, tokie dalykai jau galėtų ramiai dulkėti archyvuose, tiesą sakant, taip ir yra, bet Palėpės neįprastoje erdvėje pasirodęs vėliavnešių būrelis juos netikėtai krestelėjo.
      — Kas atsitiko? Kam čia prireikė vėliavų ir kodėl tiek daug? — pasiteiravo vėliavnešių vedlio iki gyvos galvos laisvės atėmimu teistas studentas Silva Blaževičius. Ir nužvelgdamas savus: — Ė, bičiuliai, čia mums dovanų pagal pasirinkimą. Sakykite tie, kurie teisti  iki gyvos galvos, kokią vėliavą imsime. Tokių mūsų dvylika. Tai ar kiekvienam po vieną, ar visiems vieną.
  — Nebūkime gobšūs, užteks visiems vienos, — pasakė Julys Kalanta.
  — Mums irgi užteks vienos, — patikino ir Augustas Lukianskas, irgi studentas, nuteistas dvylikai metų kalėjimo. Tokių  čia  buvo keturi. O kiti nuteisti po dešimt, dar mažiau ir tie, kuriems teismo nuosprendis nebuvo paskelbtas ir Vilniaus krašto politinių kalinių sąraše įvardinti kaip tardomieji.
  — Ponai, ar  girdėjote, kaip staugė vilkai? Atrodo, kad  jums tai patiko. Tuomet prašome  į sceną. Visi. Kartu su savo vėliavomis. Žengte, marš! — netikėtai sukomandavo Vidinis vėliavnešiams  ir tokį jį mačiau pirmą kartą. Piktai suurzgė šuo Kūdzavaris, ištemdamas nugarą šuoliui ir pasirengęs kaip spyruoklė iššokti.
  — Ponas Vidini, - jūs turėtumėte mane atsiminti, — pratarė vėliavnešių vedlys.
  — Pirmą kartą matau, — nepaisė jo Vidinis.
  — Taip tik atrodo, nes tuomet buvau su šalmu ir vadinausi Mundžiu... Mundžiumi.
  — Ak, buvai su šalmu ir vadinaisi Mundžiu. O dabar? Bent iki vakaro kuo dar suspėsite būti? Kokią prie savęs vėliavą dabar glaudžiate?
  Prašau manęs neįžeidinėti. Aš irgi sugebu. O kad šį scena yra, kad Palėpėje egzistuoja tokių dieviškų galimybių  erdvė tai gal ir mano nuopelnai. Būtent aš šią erdvę čia atskraidinau iš Šklėrių. Ir visi, kam reikėję, žinojo, kad esu Agricola. Toks ir dabar.
— Prašau  visus vėliavininkus į sceną. Ten pasikalbėsime. Žengte marš! — piktai urzgiant Kūdzavariui  dar kartą sukomandavo Vidinis ir vėliavnešiai vienas  po kito kilo į sceną, nešdamiesi savo vėliavas. Man irgi pasirodė, kad jų vedlio nepažįstu, tačiau žodžiai privertė suklusti: gal tik kartą, ar du esu tematęs Agricolą be šalmo, uždengiantį visą jo veidą, o šiaip vis su juo. Praėjo metai ir keli...
  — Ponas Ypata, patraukit  karietą. Šitam veiksmui toks  peizažas netinkamas.
  — Prašau. Tuoj pat, — pakluso Ypata ir karieta, išlaipinusi giedorę Pauliną Valetukevičienę, pasitraukė į atokų paribį.
  — Betgi, dzieduli, jis teisingai pasakoja. Tai Agricola ir tuomet  jis vadinosi Mundžiumi, —pakuždėjo Biblijos knyga.
  — Rodos, kad  jis, bet netikras.
  — Kai rodos, žegnokis, dzieduli.  Užtat man nesirodo, žinau. Ir dar: prašau niekuomet, o niekuomet manęs nevadinti Gražuole. Te ja pasilieka būti Blakė. Oi, kaip ji gražiai ant  etažerės švysčiojo, kur dabar mane padedate. Viskas. Daugiau manęs ir ant etažerės nekelkite.  Antraip – bliausiu, šauksiu, vilku staugsiu. Visiems bus negerai, dzieduli. O man jau ir dabar negera.
  Reikėjo laiko, kad atsiminčiau apie ką ji kalba, bet atsiminiau ir pasakiau:
  — O taip, kad ir gražuolė esi, bet tu teisi. Kaip Biblijos knyga esi reikalingesnė. O Blakė? Ji irgi velnioniškai graži. Atsimenu.
  — Daugiau man šis dalykas neįdomus. Aš renkuosi moters gyvenimą ir iš elektroninės būtybės galbūt... galbūt pavyks tapti  biologine, — ramiai, bet įtaigiai pasakė ir pačiauškėjusi savyje, pažybčiojusi, tarė: — Va,  bet aš neskaitysiu. Skaitykite patys, — ir į mano rankas  nukrito tekstas, pažymėtas  2008 metų rugsėjo  7 d. data:  — Čia pabaiga, — dar pasakė, o Vidiniui irgi: — Dziedulis jums kažką paskaitys ir jokių nesusipratimų dėl vėliavnešių vedlio nebus. Skaityk, dzieduli.
  — Neskubink, brangute, neskubink, — pašoko teta Santa, painiodamasi abite ir paimdama iš manęs  Biblijos Šešiasdešimt Septintąją ir tekstą. Ir dar: — Nuo šiol, dzieduli, aš ne tik teta Santa, bet ir vaidinimų, kurie vyks šioje scenoje, scenografijos arba, sakykim, scenovaizdžio kūrėja. Toks Vidinio verdiktas.
  — Verdiktas?
  — Deja. Istorija, regis, kartojasi: veni, vidi, vici — atėjau, pamačiau  nugalėjau. Julijaus Cezario pergalė prieš Ponto karalių Farnaką įvyko arba... Vidinis  ant žirgo ir darbe.
  Taip, Vidinis buvo ne tik  ant žirgo, bet buvo kartu su į šunį pasivertusiu vilku Kūdzavariu. Jo įtakoje neabejotinai patekusia teta Santa, ir...
  — Ir visi, kas kokiu būdu šios scenos dalyviais būsime. Ten, regis, jau jis, ponas Vidinis, Viešpats, — pasakė šalia sustojęs Ypata ir paimdamas už alkūnės: —Tokia Aukščiausiojo valia, bet sukrutimo čia būsią daug. Tai tik pradžia. Nejudančių dalykų nebus. Net ir titnagui prisieis pakrutėti.
  — Regis, stengdavomės  krutėti ir anksčiau. 
  — Taip, bet paklausyk, o paskui pasakyk, ką tai reiškia, — pasakė Ypata ir tyliau negu tyla padeklamavo:

          Ramybės  Jums linkiu
          O aš dar molio saują rankoje laikau —
          Dar kursiu  Ievą.
          Manau, atėjo laikas
          Šonkaulį  grąžint Adomui
          Ir pasijaust  ne vyro nuosavybės dalimi
       
  — Dabar lauki, kad kažką  tau pasakyčiau. Ką?
  — Mano „dabar“ nereiškia „tuoj pat“, bet laukiu, - nepatenkintas pasakė, o paskui: — Suprask, Pranuci, kad  ne pažiopsoti čia atvažiavęs. Kai atsiranda  įtartinos publikos, ką belieka daryti.
  — Reikia  Blakės paramos prašyti.
  — Apie  tai nekalbu, tačiau  pasiteirauti ir sužinoti, kas pasėtoje alyvmedžių giraitėje molio ieško moteriai kurti, vis tik verta, — pasakė ir pratęsė deklamaciją:

          O Moterie, tikiu tokia tavim —
          Nurenk mane, kaip aš nurengdavau tave
          Ir nežinokime, kuriam
          Gimdyt prireiksią - tau ar man...