Prieš Naujuosius

7.

Plaukai
kaip šienas styro,
o rankos pilnos
suvenyrų.
- Ežį, kiškį
ir senį Šaltį - sutikai
ir kačiuką
palikai tarp malkų
ir bėgai
per pusnis
lyg lapė
išalkusi?

Bėgai,
skridai
lyg kulka -
apsigaubus
miline pilka,
o koks buvo
dangaus gražumas,
virš stogų raitėsi
tirštas dūmas
tupėjo
lyg prišalusios
ant laidų varnos,
ir aš, nenorėjau
būti lyg numiręs
nenorėjau būti
išvaromas.

Metai, laikrodžiai
sustojo
ant Naujųjų slenksčio
rodyklėm
lyg rankom mojo
senieji sustojo,
jaunieji sustojo
ir liūdi
Naujametinis senis
su raudona nosimi
ir su šluota
lyja, sninga,
ir šlampa
jo ledinis švarkas,
o Naujieji,
dar toli -
už debesų,
už sodų
atrodo.

Pas mus -
nieko naujo,
dar Senieji.
Tėvai - gyvulius liuobia
ir niekas nenumirė
prieš Naujuosius,
o kaimynai,
sugrįžusio iš miesto -
manęs nepripažįsta.
Tėvas kasa šuniui duobę
ir man, prieš Naujuosius
nors pusvalandžiui
nusnūsti
neduoda.