Kalėdinis kepsnys

Paršiukas Čiukas buvo neeilinė kiaulė. Nuo žmonių skyrėsi tik savo nestandartine išvaizda, todėl niekaip nerasdavo parduotuvėse tinkamų rūbų ir nors gatvėmis lakstydavo plikas ir basas, niekas navadindavo jo iškrypėliu. Visi Paršiuko Čiuko vidaus organai atitiko žmogiškuosius standartus. Kaip rašė Daktaras Aiskauda savo memuaruose-“Šio paršelio skrandis, kepenys, inkstai ir plaučiai kaip pas Smetonos“
Nors kiaulė nenešiojo drabužiu, bet buvo labai aktyvus politinėje ir visuomenynėje veikloje, pirmininkaudavo rinkimuose, vaikščiojo į bažnyčią, dainuodavo šaulių savanoriu chore ir turėjo 50 hektarų žemės.
Užėjus rusams, Čiukas pabėgo į mišką, nes buvo pagal pasą lietuvis. Bijojo, kad rusai nepaskerstu. Partizanai Čiukui išdavė šautuvą, dėžutę šovinių, granatą ir padovanojo kepurę su skiriamaisiais ženklais. Paršiukas Čiukas kovėsi labai narsiai, nužudė begales priešų ir klausė visa kame vado. Bet artėjant Kalėdom, buvo paskerstas savų, nes pametė miške kepurę su skiriamaisiais ženklais. Vadas leido prieš mirtį Čiukui pasimelsti. Jis buvo doras lietuvis.