Prologas

Vakar eidamas apytušte gatve, neplanuotai sustojau. Kažkas ne taip. Akimirksniu nusišoviau... Dažnai tenka formuoti ginklą plaštaka.    Ar žmogui privalu turėti idealų? Turbūt niekam nepavyksta nenusižeminti, bet būtent jų sekimo, pavyzdžio ėmimo praktika yra ta svarbioji vieta, kur visi pasirodo ko verti.    Aš kapanojausi paskui Dievą, tačiau Dievas nusileido pas mane. Kažkaip prasilenkėm. Aš dar ilgai klausiausi, kaip jis dardėjo apačion, kaip pakilusios dulkių lavinos dangstė tą gėdą. Nejaugi jis man paliko pirmam maloniai besišypsant pradėti pokalbį... Tasai yra ir taip per daug dalykų pats pradėjęs, kad būčiau nesitikėjęs jo iniciatyvos. Dievas sukūrė mane, bet man tai niekad nepavyko sukurti kažką galingesnio už save.    Paradoksas. Aš vaidinu visus savo idealus. Jie laužiasi išorėn įvairiausiom formom, niekina mane mano akivaizdoj, o galutinai išsiveržę lauk dings tik smegenims nustojus pulsuoti.  Kurį laiką paslampinėjau, mat jaučiausi apiplėštas.    Minios, apspitusios mano tįsantį lavoną, klausinėjo, kuo aš vardu.



- O tu pats pavadink, ir taip pat save pavadinsi.