Rašyk
Eilės (73324)
Fantastika (2192)
Esė (1496)
Proza (10351)
Vaikams (2514)
Slam (49)
English (1109)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 16 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Janė Juzėnė Janė Juzėnė

Nekask duobės... (3)

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Teta Juozapienė dar nevaikščiojo, kai pas ją atvažiavo dvi nepažįstamos moterys. Išlipusios iš važelio, jos viena kitai nuvalė sniegą nuo kailinių ir atėjo į pirkią.
Viena galėjo būti Dobilienės metų, kita – ne vyresnė už Zabeliutę. Panašu, lyg būtų motina su dukra.
– Laba diena, – kai abi įėjo į pirkią, pasisveikino vyresnioji. – Ar namie teta Juozapienė? – paklausė ji Zabeliutės.
– Ji tai namie, bet sunkiai serga, – atsakė ši.
– Taip?.. – kaip pasirodė Zabeliutei, sunerimo viešnia. – O kas gi jai yra?
– Susilaužė koją. Jau antras mėnuo, kai guli ant patalo.
– O ar galima būtų ją pamatyti?
– Aš tuoj paklausiu, – nuėjo Zabeliutė už mūrelio.
– Paprašyk nusirengti, atnešk kėdutes atsisėsti ir tegu jos užeina. O pati kur nors išeik... Jos turbūt nenorės, kad kas girdėtų, apie ką mes čia šnekėsimės, – taip pasakė teta Juozapienė.
Zabeliutė labai nustebo, bet, padariusi viską, ką teta Juozapienė liepė, išėjo į kamaraitę. Moterys ilgai neužsibuvo, trumpai, paslaptingai pasišnekėjusios su teta, išvažiavo.
Viešnioms išvykus, Juozapienė pasišaukė pas save į kamaraitę Zabeliutę.
– Turiu tau kai ką pasakyti, vaikeli, – prašneko ji tyliai. – Pas mane gali ir dažniau atvažiuoti ar ateiti nepažįstami žmonės... Bet tu nesidyvik ir, Dieve gink,  niekam nieko apie tai nepasakok, kad ir kas klaustų. Klaust, žinoma, niekas neklaus, – teta paskubėjo nuraminti Zabeliutę, pamačiusi išgąsti jos akyse, – bet aš tik dėl to, kad žinotum kaip yra svarbu, kad niekas nesužinotų, kas čia lankosi... Tai mano daugelio metų paslaptis, bet aš tavimi pasitikiu. Nenorėsi gi tu man blogo, ar ne? Neišduosi manęs? Kitaip man grėstų dideli nemalonumai...
– Žinoma, teta, – užtikrino Zabeliutė, – ne dėl to aš čia gyvenu, kad pliurpčiau visiems, kas namuose dedasi. Aš čia dėl to, kad padėčiau tamstai, o ne kenkčiau. Aš tik dirbu savo darbą, o kiti šeimininkų reikalai man nė maž nerūpi.
– Ačiū tau, vaikeli. Dabar jau būsiu visai rami. Manau, kad kalbėtis apie tai mums daugiau neprireiks.
– Net taip? – negalėjo atsistebėti Zabeliutė, bet nieko nesakė. Net neparodė, kaip ją sudomino tokie tetos žodžiai, kurie sukėlė jai smalsumą.
Praėjus dviem mėnesiams, teta Juozapienė iš tikrųjų išlipo iš lovos. Pirmą kartą tik pastovėjo valandžiukę, įsikibusi į Zabeliutę, paskui pasėdėjo ant lovos apramstyta pagalvėmis, ir vėl atsigulė. Atsigulė dabar ji nebe aukštielnika, bet ant sveiko šono ir saldžiai pamiegojo.
Rytojaus dieną vėl taip pat pajudėjo ir po truputį, po truputį taip pasijudindama ir pailsėdama, pasiremdama ramentais, pradėjo vaikščioti.
Atsikėlus teta Juozapienė nusiprausia, pavalgo, bet vis tiek daugiau guli negu vaikšto. Ilgiau pajudėjus, skundžiasi skaudant šoną, tirpstant kojas ir rankas, maudžiant širdį.
Nemažai praėjo laiko, kol teta padėjo į šalį ramentus ir be kitų pagalbos pradėjo vaikščioti. Tuoj po Velykų ją pirmą kart po ligos išsivežė į tolimą vienkiemį pas gimdyvę. Grįžo Juozapienė gal po savaitės labai pavargusi, skundėsi, kad vis dar skauda šoną, tuoj pat atsigulė ir nesikėlė iš lovos iki pat ryto. Ryte teta pakilo žvalesnė, bet vis tiek pasiguodė Zabeliutei.
– Nebevažiuosiu daugiau niekur. Nebeturiu sveikatos. Nebebus, matyt, taip kaip buvo. Teks turbūt visko atsisakyti...
– Tai tik pirmos dienos po tokios sunkios ligos, – ramino ją Zabeliutė, – praeis meteliai kiti, pamatysit, kaip pasitaisysit. Dar ne senatvė...
– Šeštadienį ateis pas mane mergina, – lyg tarp kitko perspėjo Zabeliutę teta Juozapienė, – pažiūrėsim, kaip seksis. Jeigu kaip, tai teks viskam padaryti galą. Kam rizikuot? Ar neturiu iš ko gyventi? Grįš iš kariuomenės Jeronimas, apsiženys, gyvensiu sau prie vaikų, auginsiu anūkėlius. Metas ir pailsėti, – kažkaip keistai sušneko Juozapienė ir, nuėjusi už mūrelio, atsigulė į lovą.
Šeštadienį iš pat ankstyvo ryto kieme iš tikrųjų pasirodė mergaitė. Tokia nedidukė, smulkutė, daugiau panaši į piemenę, negu į merginą. Užkėlusi vartelius, ji nedrąsiai apsidairė, priėjusi prie priemenės durų, persižegnojo ir tik tada įėjo į priemenę, o paskui į pirkią.
Zabeliutė negali patikėt, negi iš tikrųjų žegnojosi? O gal jai tik pasirodė? Ji smalsiai nužvelgė įėjusią mergaitę, paskui atsisuko į maloniai besišypsančią tetą ir ilgiau nebelaukė.
Buvo pasruošusi eiti į daržą ir grėblys su kastuvu jau stovėjo prie prieklėčio. Paėmusi įrankius, Zabeliutė nuėjo kasti lysvių. Ką jos tarpusavyje šnekėjosi, ką veikė, pasilikusios vienos, Zabeliutė nei matė, nei girdėjo, o kai parėjo iš daržo virti pietų, merginos jau nebebuvo. Pirkioje buvo tik viena teta. Ne tik pirkia, bet ir priemenė kvepėjo lyg kažkokiom žolelėm, lyg vaistais, kamparu ar tiesiog spiritu ir tas kvapas pakuteno jai galugerklį...
– Išsivirkim šiandien pietums „sirnikų“ – vos tik Zabeliutė peržengė pirkios slenkstį, ją linksmai pasitiko teta, – varškės, sviesto, miltų štai turim. Taip kažkodėl jų panorėjau, toks sukilo apetitas ir išvis man šiandien daug geriau...
Nuo šios dienos teta Juozapienė tiesiog atgijo. Ji jau nebegulėjo kaip anksčiau taip ilgai lovoje. Kėlėsi kartu su Zabeliute ir, kol ši sėjo daržus, pati kūrė pečių, ruošė pusryčius ir tvarkė pirkią. Priguldavo tik valandžiukei po pietų, o atsikėlusi išeidavo į pievas rinkti ankstyvųjų žolelių. Vakarais rišdama vaistažoles į šluoteles ir taip jas ruošdama džiovinimui, ji rodė, aiškino Zabeliutei nuo ko kokia žolelė padeda, kokią reikia užplikinus gerti tuo ar anuo susirgus... Aiškino, kokiu metu kokią žolelę reikia rinkti, nuo kokių reikia nubraukti tik žiedelius, o kokias rinkti, kol neprasidėjo žydėjimas.
Zabeliutei atrodė, kad ji ir taip viską prisimins, bet teta surado tuščią sąsiuvinį, padavė paišelį ir liepė viską užsirašyti sakydama:
– Pravers gyvenime.
Maža to, kad buvo pasižadėjusi niekada ir niekur nebevažiuoti prie mažiuko, vos tik atvažiavo žmogus ir ją pakvietė pas gimdyvę, ji mielai sutiko ir išvažiavo visai savaitei.
– Ar nebus tamstai per sunku? Juk sakėt, kad niekur nebevažiuosit daugiau...
Ši tik nusijuokė:
– Bet man jau geriau. Negaliu nusėdėti, reikia padėti žmonėms. Smagu žinoti, kad esi kažkam reikalinga. Nuo to tarytum ir jėgų daugiau atsiranda.
Per vasarą iš tikrųjų buvo atvažiavusių kokių tai moterų. Lankėsi ir šiaip kaimo moterėlės, sužinojusios kaip sunkiai Juozapienė per žiemą sirgo. Dažnai tetą aplankydavo buvusi Zabeliutės šeimininkė Dobilienė. Sodyboje svetimų žmonių netrūko...
Zabeliutės jau niekas nestebina. Per dienas jos beveik nėra namuose. Ji darbuojasi lauke. Daržas didžiulis ir nuo pavasario darbų jame netrūksta. Nėra kada sėdėti pirkioj, kai darže darbas darbą veja.
Kai sudygo daržovės, prasidėjo ravėjimas, morkų retinimas. Užaugo rasoda, burokus, kopūstus ir griežčius reikia persodinti į lysves, palaistyti. Reikia apkaupti agurkų daigus ir bulvių kupstus, karvės mėšlo srutomis palaistyti svogūnus, kad užaugtų didesnės galvos. Įprastinių lauko darbų čia nėra, yra tik daržas, todėl Zabeliutė stengiasi jį gerai prižiūrėt, kad viskas užaugtų neprasčiau negu tada, kai darže darbavosi pati teta Juozapienė.
2012-12-25 12:45
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2013-01-03 10:01
Pranas
Parašiau 5 ir tyliu.
Gal smagiau bus?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą