mes tokie, kaip visi

tavo balsas it vėjas vis dar
lapų raudonyje supas.

ar svarbu, kad
suaugę susikuria meiles be burto?
kad nesijaustų vieniši,
kaip mikčiai savo burnų kratalynes,
kaip vaikai išgalvotus draugus.

nesunku, kai pagalvoji vos žiūpsnelis
paslapties ir kūnų kaulėtas bažnyčias
paverčia niekada nenutylančiom varpinėm
...
tačiau
miestas niekada nenubunda,
kol bent vienas įsivaizduoja
save esant Dievybę, kuri savo
mintimis it mažyčiais pirštukais
stumdo gyvenimą it salvadorišką
šachmatų figūrėlę.
kad pateisintų, kad tik atrodytų išskirtiniai.

pabusdami ir vėl sėlindami
savo žmogiškumo link;
bandome atstatyti, tai ką
sugriovė tikrumo iliuzija.