Rašyk
Eilės (74947)
Fantastika (2209)
Esė (1513)
Proza (10613)
Vaikams (2541)
Slam (50)
English (1152)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Žingsniai krebždėdami liečia apšerkšnijusį šaligatvį. Grindinio siūlėse boluoja sniegas – kitur jo nėra, tik plyšeliuose, daubutėse, saugiose užulankose – ten, kur nepaliečia vėjas. Žmonės daug kalba apie saulę, šviesą, bet vėjas čia tiek pat svarbus, gal net svarbesnis, jis valdo judesius, kvėpavimą, žvilgnį.
    Nors šaltis nespaudžia, veidas beeinant sužvarbsta. Kilstelėjusi alkūnes ji priglaudžia pirštinėtus delnus prie ausų ir grįžteli į akmeninę paukščio skulptūrą aikštės pakrašty. Ant melsvo granito tupi susispietusi krūva kepurėtų geltonsnapių. Linksmai čiauška, krykščia, ūkauja, krizena – neaišku ko. „Dar tik vidurdienis, bet po valandos-pusantros vėl bus aklai tamsu, o tie vaikai tokie laimingi“, – pamąsto. Nuo minties ima gelti akies kraštelį, apnuoginusi plaštaką nubraukia lašelį pirštu. Gal be saulės graudu tik tiems, kurie nepratę, o gal kai kurie niekada nepriprastų, kaip čionykščiai neišmoksta gyventi be vėjo – nežinia. Graudulys kartais pravalo vidų, paglosto skruostą savo švelnia ranka, ir vis dėlto tokios mintys neteikia jokios prasmės, tik sujudina jausmus, galbūt visai bereikalingai. Geriau blaiviai galvoti apie siužetą.
    Stabčiodama kas kelis žingsnius ji kerta aikštę. Toliau – erdvė vėl siaurėja, susilieja į gatvelę, užvadintą prieštaringu vardu – Aikštės gatvė. Aikštė gatvėje, džiaugsmas liūdesyje, žodžiai tylėjime, nepažįstamo atpažinimas – ar tai vis dar kažką reiškia? Ar neplanuoti susitikimai su personažais iš realybės gali nulemti gyvenimą? Gal tai per daug pavojinga?
    Gatvė apjuosia kvartalą, pasuka priešinga kryptimi, viena pakopa žemiau nei aikštė. Namų juosta užsibaigia, pečius užgula dangus. Vėl stabteli, žvelgia į tolį. Šviesa jau kelias valandas keliauja palei horizontą lyg bėgiais judantis traukinys. Kitaip žiemą čia nebūna. Tai neleidžia ir jai nurimti – tarytum sektų nematomą trajektoriją. Jei niekas nesustabdytų, turbūt taip ir eitų nežinia kiek – romanas be pabaigos.
    Ūktelėjęs laivas perskrodžia tykią prieblandą, lyg žuvėdra, kviečianti ją prie vandens. Pasisukusi ima leistis stačiais akmens laiptais uosto link. Žiburiai tviskėdami supasi blausiam vandeny. Laivai, laivai. Tai, kas svetima, gąsdina. Tik pajėgęs paveiksle atpažinti save, gali susigraudinti. Pasiekusios prieplaukos kraštą kojos paklusniai sustoja.
    Vyras stabteli greta – jaučia jį, visą kelią jautė. Abu ėjo be susitarimo.
    Išplėtusi akis ji stebi jūrą. Žvilgsnio skrydis atsimuša į juodą vandens paviršių, nepavyksta panerti į gilį. Kilsteli veidą į viršų. Šviesa baigia nuklysti nuo bėgių, pameta horizonto liniją, dangus apauga tamsiais žvynais.
    – Tau patinka tylėti.
    Žodžiai nuskamba be intonacijos, sunku įskaityti, ar tai klausimas, ar priekaištas. Ji pasisuka visu kūnu į stovintį už nugaros. Veidas irgi be tonų, kaip blogos kokybės nuotraukoje. Ak, tikrai – jis visai kaip nuotraukoje, nuobodesnis nei jos fantazija, ir vis dėlto toks artimas. Kai ryte vyras priėjo paspausti rankos, jai pasirodė, kad žvelgia į atvaizdą popieriuje. Krūptelėjo, kai nuotrauka ištarė jos vardą. Dar kartą nusistebėjo, kai po konferencijos jis pasisiūlė kartu eiti gatvėmis. Abiems nepažįstamas miestas, abu nenorėjo priešpiečių, abiems dar daug valandų iki skrydžio namo.
    Ji neįtarė, kad vyras toks vienišas. Ir dabar nežino – tik spėlionės. Ji pati ne vieniša, tik viena.
    – Ar tu taip ir tyli visada?
    – Ne. Kai gera.
    Jis sugrūda plaštakas į gilias kišenes ir poetiškai pasisuka į horizontą. Ji nužvelgia profilį: vešlus plaukų kūgis, tiesi kakta, liauna, nevyriškai daili nosis, mažytės, vos įžvelgiamos lūpos, melancholiškai ištęstas skruosto linkis. Taip, nuotrauka nė kiek neklydo – jis tikrai ne čia turėtų stovėti, ar bent jau ne su ja.
    – Tavo balsas visai toks, kaip nuotraukoje, – garsiai išsprūsta mintis.
    Jis nepajuda. Atrodo, kad niekada nebeatgys, suakmenės į statulą. Tik vėjas iliuziją ištirpina – plaukai šiaušiasi, palto kraštas kyla aukštyn, suplevena plonytis languoto šaliko kraštelis. Gūžtelėjęs nuo gūsio pagaliau jis atsigrįžta. Veidą nudažo naujos spalvos, dabar ji mato daugiau nei nuotraukoje – regi gyvybę, kvapą, jausmą, užuodžia šilumą.
    – Matai? – vyras ištiesia ranką jai per petį.
    Mostas lyg apkabinimas. Ir dar daugiau – vedimas kartu.
    – Tas laivas? – klausia atsisukusi.
    – Tas laivas greitai turi išplaukti.
    Rankovė paliečia plaukus, ausį.
    – Tas laivas niekada neišplauks. Arba jis jau išplaukęs. Gal tai net nesvarbu.
    – Žinoma. Laivai, kurie arba išplaukia, arba ne, yra nereikšmingi. Žmogus turi pasirinkti.
    – Gal aš pasirinkau nežinoti?
    – Tai beprasmiška, – tikina jis.
    – Galbūt visas gyvenimas beprasmiškas.
    – Tai ir ši akimirka neturi jokios vertės?
    – Kodėl taip sakai? Juk gali būti trumpalaikė vertė.
    – Kaip tada išskaityti, kas trumpalaikė vertė, o kas visai be prasmės?
    Ji vėl atsisuka:
    – Dabar tu teisus.
    Plaukų kūgis virpteli – nesunku tai įžvelgti, net tamsoje. Ji vėl mato – šio vyro vieta ne čia, ne šalia jos, būtent todėl jis pats to neįžvelgia. Ir tai audrina, veda siužeto link.
    – Apėjom visą miestą, – ištaria pajutusi, kad tylą būtina kažkaip įrėminti.
    – Nedidelis jis. Kaip ir pasaulis.
    – Kaip ir pasaulis, – atkartoja.
    – Tai tu tikrai niekada nekalbi?
    – Kalbu su veikėjais. Kai rašau.
    – O su žmonėm ne?
    – Mano veikėjai irgi žmonės. Su tavim tikrai daug kalbu, – nesusivaldo.
    – Tai vis dėlto aš buvau teisus, – nudžiunga. – Karlas priešpaskutinėje knygoje, tiesa?
    Ji tyliai šypteli. Prasega apykaklę ir kilstelėjusi pūkuotą skarą apgobia plaukus. Atvertusi galvą žvelia į viršų: vėjas nuskuto žvynus, dabar dangaus oda švyti žvaigždėmis. Jei dar pašals, gal pavyks išvysti pašvaistę. Būtinai reikėtų tai patirti – tai tiktų naujai istorijai; kaip ir šis vyras – jei pažins jį iš naujo, jei pajus šilumą, jei nuotrauka išsipasakos, gal pavyks jį įkūnyti į tą bevardį, kuris neseniai įžengė į naują siužetą. Reikėtų nepaleisti.
    – Tai kaip toliau? – dabar jau jis nutraukia tylą.
    – Girdėjau, kad šiąnakt bus pašvaistė, noriu pamatyti. Ir tu pasilik. Galėsi kalbėti.
    – O tu?
    – O aš gi kalbuosi su personažais.
2012-12-20 00:43
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 11 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2013-01-23 09:07
Kadagys
Oho kiek prozos ne man tokius rašyti
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-12-21 10:41
Erla
Gerai rašote.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-12-21 10:04
Marquise
Labai pritariu Tom Kom Potas komentarui - įžanga per daug ilga, kad ir labai daili bei sklandi, tačiau savotiška monotonija užliūliuja. Naujo personažo pristatymas gražiai atskleidžia idėją, tačiau taip ir neišplešia iš nugrimzdimo į letargą.

Aš vis galvoju, ko konkrečiai trūksta, tačiau taip ir nerandu atsakymo. Štai "Mantija. Nuodėmė" turbūt papasakočiau ir dabar, mažai suklysdama. Ką turi tas gabaliukas, ko neturi šis? Gaila, kad negaliu to įžvelgti.

IV 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-12-21 02:24
TomKomPotas
Pabaiga patiko. Įžanga vaizdinga, bet gal kiek ilgokai einama "prie reikalo"? Kažkur kirba nuojauta, jog tie personažai yra labai realūs, o pokalbis su "vyriškiu iš nuotraukos" yra pokalbis su asmeninėmis susvetimėjimo priežastimis, paieškos apsisprendimo - ar žavi tie išplaukiantys laivai, ar baugina. Įdomus kūrinėlis. 4+
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-12-20 12:52
pilkė_
Labai mielas tekstukas, gerai parašytas. Ir visgi kažkur kirba noras, kad būtų dar geriau - kad perskaičius tekstą, norėtųsi šūktelėti: "O juk tikrai!" Kodėl rašytojas nusprendžia priimti personažą į kūrinį? Vien pajutęs jam simpatiją ar dėl kažko daugiau? Kaip?
Ir ta mintis apie pokalbį su veikėjais/personažais pasirodė šiek tiek pasikartojanti. Ar neišeitų kažkaip išsukti, kad tai būtų tik pabaigos akcentas?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-12-20 09:50
Šnekorius
Ką čia bepasakysi. Eilinis puikus nuostabios kūrėjos darbas. Žavi ir visados žavėjo Autorės gebėjimas skaitytojui pateikti tokias (iš pirmo žvilgsnio menkas) detales kurių visuma susideda į nuostabią mozaiką. Šiame kūrinyje tai ypač ryšku aprašant veiksmo aplinką. Kaip ir visi Autorės darbai, taip ir šis neapsiėjo be stipraus  psichologinio krūvio, be emocijų (šį kart) labai būdingų kuriančiam žmogui. Ir kaip šitam kontekste nesigrožėti tuo tuoj išplaukti turinčiu, gal jau išplaukusiu arba niekados neišplauksiančiu laivu. Gražių JUms pašvaiščių, Obelie, literatūrinėje erdvėje. 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-12-20 01:37
Daineko
ji kalba su personažais:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą