Nekaltos sielos 2: kaltų beieškant

Po vis labiau plintančių žudynių mokyklose kyla klausimas - kodėl? Iš kur atsiranda tokių individų, kurie pasielgia taip beprotiškai? Juk savaime suprantama, kad tokie individai tuščioje vietoje, savaime negali atsirasti. Kodėl tokie reiškiniai pasireiškia tik tam tikrose konkrečiose šalyse?

Užtenka pasižiūrėti į visų tų šaudančių nuotraukas - iš karto matosi, kad tai silpniausi „bandos“ nariai. Užguiti, bailūs, nepasitikintys savimi, dauguma liekni ir akivaizdžiai fiziškai neypatingai tvirti. Tarp jų nematome raumeningų, „kietuolių“ - ne, tai akivaizdžiai užguitieji. Aišku, tai ne pateisinimas jų poelgiams, bet matosi, kad kai žmogus visuomenėje yra atstumtas, anksčiau ar vėliau, ypač jeigu jis dar turi kažkokių gilių psichologinių problemų, gali kilti noras „atkeršyti“ visam pasauliui. Čia aiškus nepilnavertiškumo komplekso pasireiškimas, jo kraštutinė ir žiauriausia forma.

Dažniausiai tokie žmonės būna kenčiantys nuo patyčių mokyklose. Teigiama, kad apie 2/3 tokių atvejų vienaip ar kitaip susiję su anksčiau patirtu smurtu ir nuolatiniu pažeminimu. 1999 metais Columbine mokykloje žudynes surengę du mokiniai dažnai patirdavo pasityčiojamus iš mokyklos sportininkų komandos, kurie dėvėdavo baltas kepuraites. Žudydami jie šaukė: „ei jūs, su baltomis kepurėmis, pasirodykit! Atsiimsit už viską, ką padarėte! „. 2009 metais Vokietijoje moksleivių žudynes surengęs mokinys taip pat buvo „balta varna“, atstumtasis mokykloje.

Dar kartą kartoju - tai ne pateisinimas jų poelgiams (gyvenimiškos problemos sprendžiamos ne tokiais būdais - kas bebūtų, jei visi, turintys nuoskaudų, pultų šaudyti), bet jeigu žmogus silpnesnių nervų ir psichologiškai neatsparus, tai nuolatinis žeminimas, kasdieninės įkyrios patyčios jį gali privesti iki bet kokių protu nesuvokiamų veiksmų. Lietuvoje patyčių problema irgi opi, bet matyt dėl mentaliteto skirtumų Lietuvos vaikai dažniausiai pakelia ranką prieš save. Internete teko skaityti gal ir žiauroką, bet labai situaciją atspindintį komentarą: „Lietuvoje vaikai geri, kitų nežudo - nusižudo patys“.

Be to, labai daug ką sako ir situacija šeimoje. Tarkim, imant kaip pavyzdį A. Lanzos atvejį, - vaikis su tėvu paskutinį kartą bendravo birželį. Motina vedžiojasi namo visokius meilužius, prisikrovusi krūvas ginklų nežinia kam. Kelias dienas prieš šį įvykį, vaikis bando skųstis internete, aiškiai užsimena kad nusižudys, ir dar su trenksmu. O internete, aišku, jam nepažįstami žmonės tik sarkastiškai atrašo „cha cha, sėkmės“. Kas turi dėtis šeimoje, kad žmogus ieško paramos ne kalbėdamas su aplinkiniais, o internete, tarp kažkokių visai nepažįstamų žmonių? Kur tėvai, ką jie veikia, kuo užsiėmę? Be to, kažkodėl vaikis pirmiausiai nušovė ne ką kitą, o savo motiną. Kodėl? Kiek laiko jis kaupė pyktį jai (tokie dalykai negali atsirasti per dieną, čia turi kažkas vykti metai iš metų)? Įdomu, kaip ji bendravo su sūnumi ir apskritai bendravo, jeigu jis ieškojo internetinės „paramos“? O kur buvo jo draugai ir apskritai ar tokių buvo?

Aišku, žiaurūs žaidimai ir filmai irgi duoda savo. Agresija šiais laikais skatinama visur, lenda iš kiekvieno ekrano ir žiniasklaidos puslapio. Žudikai, surengę skerdynes Columbine mokykloje, nuolat žaisdavo šaudyk - gaudyk žaidimą „Doom“, sukūrė šio žaidimo entuziastų svetainę, vėliau toje svetainėje pradėjo rašyti blogą apie tai, kokia visuomenė supuvusi ir kaip jų niekas nesupranta. Matyt, užteko sujungti pyktį visuomenei su žaidime matytais vaizdais...

Be to, man labai įdomu, kokią įtaką nepilnamečio mąstymui gali padaryti tokie filmai kaip „Pjūklas“, kurie laisvai prieinami internete. Kas gali pasidaryti galvoje vaiko, pasžiūrėjusio tokį filmą, ypač jei tas vaikas vienišas ir atstumtas tiek mokykloje, tiek šeimoje? Kad ir kaip būtų madinga sovietmetį vadinti atsilikusiu laikmečiu, bet pažiūrėjus tiek sovietinę animaciją, tiek filmus - jokių robotų „killerių“, žudymo mašinų, kraugeriškų žudynių ir tokių kvailų vaizdų, kaip superherojai, išdaužantys marmūzes penkiems priešams, tikrai nepamatysime. To laikotarpio filmuose matome pozityvą, natūralų žmonišką bendravimą, visi filmai, ypač vaikų, turi kažkokį moralą.

Ir dar pati kapitalistinė visuomenė ir jos politika. Tu turi būti sėkmingas, TURTINGAS, gražus, seksualus, nuostabus ir t. t. Jeigu ne - tu visuomenėje lieki už borto, o jeigu tu gyvenime nieko nepasieki, reiškia, kad kaltas esi tik pats - nekaltos nei aplinkybės, nei darbdaviai, nei valstybinė politika - tik tu pats, nes „neišsilaikei rinkoje“. Vaikai nuo mažens auklėjami ne bendruomeniškai, o konkurencijos dvasioje, žmogus žmogui konkurentas, ir per gyvenimą reikia eiti dantimis ir nagais, nes kitaip nebūsi nei sėkmingas, nei TURTINGAS, neturėsi „pasisekimo“. Labai gudri strategija - nuimti visą atsakomybę nuo valstybės ir kapitalistų ir perkelti ją ant „runkelių“ pečių. Visur skatinamas materializmas, reikia daug turėti, vartoti, gyvenime esi vertas tiek, kiek uždirbi. Nėra jokio krikščioniško (kad ir koks tas žodis daug kam atrodytų atgyvenęs) bendruomeniškumo, supratimo, silpnesnių palaikymo, tradicinių vertybių. Yra tik bedieviška, nuožmi konkurencija, kaip džiunglėse.

O valstybės politika? Juk kai kurios valstybės įkurtos išnaikinant ir išvarant vietines, ten tūkstantmečius gyvenusiais tautas. Karas po karo, agresyviai puolamos savarankiškai gyventi siekiančios šalys, ir kaip tyčia būtent tos, kurios turi daug gamtos turtų (dažniausiai naftos). Jeigu valstybių politika agresyvi, siekianti dominuoti, tai ko norėti iš visuomenės?

Beje, kyla daug abejonių, ar problema tikrai yra ginklų turėjime ir prieinamume visuomenei. Pasaulyje yra daug kultūrų, kuriose vyrai (kartais ir moterys) be ginklų - neįsivaizduojami. Tarkim, Kaukaze, daugelyje kitų musulmoniškų šalių žmonės nuo seno vaikščiojo ginkluoti, nesvarbu ar karas, ar taika - tai buvo būtinas atributas. Taip yra ir dabar. Bet ar kas girdėjo apie tose visuomenėse taikos metu įvykdytas kokių nors nekaltų gyventojų žudynes? Tos kultūros yra religingos ir bedruomeniškos, ne konkurencinės - ko gero, tai daug ką paaiškina.