[Rytas po išdavystės]

Tu nepriklausai pats sau.
Baisi, bet tokia teisinga mintis!
Kiekvieną rytą tas pats!

Nejauku išeiti į gatvę. Ten tave smaigsto praeivių žvilgsniai.
Jaučiuosi kaip akyta kempinė. Tokia pati, su kuria plaunami indai. Subadyta ir nučiupinėta.
                                    Argi ne apgailėtina?
Šlykštus jausmas, kai tave gatvėje akimis nurenginėja praeiviai...
Bet pripažink- truputį ir malonu. Na, truputėliuką... Kitaip ir negali būti. Juk tai taip paglosto mūsų katinišką
savimeilę.

- - -
Ateini, apkabini mane iš nugaros. Bučiuoji į kaklo linkį.
Malonu. Saldu. Bet taip banalu.

Labiausiai pasaulyje nekenčiu banalių dalykų. Nėra nieko labiau apgailėtino, kaip būti primityvių įvykių centre. Nuo pat mažens šlykštėjausi serialais, muilo operomis, kurių pilnos visos gatvės, parkai, skverai...

Kur tik pažvelgsi, vien įsimylėjėliai. Jie glaustosi. Murkia.
Ir jų vis daugėja. Vasarą jų prisidaugina kaip uodų.
Nuo jų pasislėpti ne taip paprasta.
Jie visur.
Tikrai šlykštu.
Bet traukia.

- - -
Saldus šleikštulys... Ar gali pabandyt įsivaizduot, kas tai per jausmas?
Tarsi... tarsi... valgytum trisdešimt septintą pyragaitį iš eilės (taip skanu, bet jau verčia vemti). Arba... lyg paslapčia žiūrėtum pro kaimyno buto rakto skylutę (pas jį atėjo draugė). Nors ne, tai jau iškrypimas.

Žmonėms patinka šlykščiai jaustis. Jie tuo mėgaujasi.
Skina svyrančius, prinokusius, kai kuriose vietose jau pūvančius vaisius.
Taip!
Prisipažink- tavo viduje gumulais kyla noras sudirgint savo suaižėjusias ir sustabarėjusias emocijas.
                                            Kam tai slėpti?
Visi vieni nuo kitų slepia savo tamsiąsias puses... Bet... kaip gali paslėpt savo tamsiąją pusę, kai... kai kitos net neturi?

- - -
Norėčiau būti kraujo ląstelė. Taip, pavyzdžiui eritrocitas. Tada keliaučiau po žmogaus kūną ir visos kelionės metu svajočiau apie momentą, kai pasieksiu smegenis. Ech... net šiurpuliukai nubėga nuo tos minties...

Matyti kito žmogaus mintis....
Stengtis matyti kito žmogaus mintis...

Dar vienas šlykštus žmogaus įprotis.

Tu sakai:
- Žinau, ką galvoji.
Nė velnio nežinai. Tik taip manai. Tu labai nori žinoti. Bet tai ne tas pats.
Tai irgi banalu.

Gyvenu tarp daugybės banalių dalykų.
Juk taip nesunku priversti žmogų galvoti tai, ką tu nori, kad jis galvotų.

Liūdna... Tikrai liūdna...
                                                    Ir graudu.

            Taip buvo visuomet.
                            Tai tegul taip ir
                                      lieka.