Raudona saulė

Stipriai pustė, vakaras sunkiai alsavo į nugarą, nenorėjau vėluoti, todėl mintyse keikiau save, taip kvailai užgaišus.
Reikėjo išvažiuoti jau prieš porą valandų, tačiau užmigau ant darbo stalo, taisydama rašinius. Kai pabudau mokykla buvo tuščia. Susirinkusi daiktus užlipau į mokytojų kambarį, greiti žingsniai, atsimušdami į aukštas ir šaltas sienas, kėlė paniką, todėl ėjau neskubėdama. Atrodė kažkas mane stebi.
- sveiki, - nedrąsiai šūktelėjau, tačiau niekas neatsiliepė.
Vis dar jausdama šiurpulius vaikštant kūnu, nusileidau prie laukujų durų, stebėdamasi, kad jos nerakintos. Sargo niekur nesimatė. Tai pasirodė keista, jis niekada nepalikdavo savo posto be priežiūros, todėl jį vadino Cerberiu.
Lauke plieskė raudona saulė, krauju nudažydama pustomą sniegą, atrodė ore tykšta kraujo purslai. Einant palto skvernai pynėsi tarp kojų, lyg upių žolės, o ant veido tirpo snaigės, palikdamos šlapius takus. Burnoje pajutau geležies skonį, todėl paspartinau žingsnį.
Įsukau į tuščią kelią, nesimatė jokių mašinų, bet primindamos milžiniškas gyvates juodavo vėžės, nesupratau iš kur jos atsirado.  Vis labiau temo, įjungiau radiją, tačiau iš aparato girdėjosi tik šnypštimas, prisiminiau mokytojų kambaryje deginusį žvilgsnį, baimė vis didėjo, nesunkiai galėjau įsivaizduoti, kad man miegant žmonių rasė buvo sunaikinta.
Nebuvau privažiavusi pusiaukelės, kai pamačiau balsuojantį žmogų. Raudona striukė su atšvaitais kažką priminė. Sustojau.
- sveiki, na ir oras, kur keliaujate? – paklausiau aš pernelyg džiugiu balsu.
- Labas vakaras, į Vilkaviškį. – atsakė vaikas. Nesupratau iš kur jis atsirado, aplinkui plytėjo tik vėjo niokojami laukai.
Lemputė apšvietė jo veidą, nusistebėjau blyškumu, atrodė - niekada nebuvo matęs saulės, o plaukai, gulantys riebaluotomis juodomis sruogomis, priminė žolių šaknis. Kvepėjo šalčiu ir drėgna žeme. Jis nekalbėjo, tylėjau ir aš. Prasisegęs striukę, išsitraukė katę, tokią pat riebaluotą ir baltą kaip ir šeimininkas, žvilgtelėjau į ją ir pamačiau, kad jos akis dengia balzganos plėvės. Širdis pradėjo pašėlusiai daužytis, nusukau akis į kelią. Provėžų nebebuvo, tik pakelės medžiai žymėjo taką. Žinojau, kad protingiausią būtų sustoti, bet bijojau pasilikti su savo pakeleiviais. Pykau ant savęs, jog būdama suaugusi moteris išsigandau aklos katės ir sušalusio berniuko.
- koks tavo vardas? – prisiverčiau paklausti
- Samuelis – atsakė nebe vaikišku balsu, krūptelėjau, pasisukusi išvydau kreivą vaiko šypsnį, katė gulėjo jam ant kelių ir nenuleido nuo manęs akių.
Kiekvienas mano raumuo įsitempė taip, jog rodėsi plyš. Rankomis spaudžiau vairą, mačiau pabalusius krumplius ir bijojau net melstis, nežinodama ar padaras šalia gali skaityti mano mintis.
Pamaniau, jog visa šviesa amžiams pradingo, lempų iš tamsumos iškąstas ruožas, parodydavo kokia tiršta tamsa supo mašiną. Nevalingai apsilaižiau išdžiuvusias lūpas ir pajutau aštrų kartumą. Tyla dusino.
- kodėl nebijai, nesižegnoji jei žinai kas aš? – paklausė nelabasis.
- ne kiekvieną dieną sutinki angelą, nors ir puolusį. – atsakiau stebėdamasi pati savimi.
Jis kimiai nusijuokė, katė pradėjo murkti, tyla plyšo. Norėjau paklausti kas dabar bus, bet nedrįsau. Įsukau į miestelį, tuščios gatvės buvo padengtos puraus sniego kopomis.
- sustok, - ramiai pasakė jis, tolumoje matėsi bažnyčia, ir buvo taip ironiška ir archetipiška, jog darėsi bloga.
Vaikas mikliai iššoko iš mašinos ir dingo tarp daugiabučių.
Tik tada pastebėjau ant priekinės sėdynės susirangiusią katę. Jos baltos akys bežiūrint skaidrėjo, mano baimė nyko. Viena jos akis tapo mėlyna kita juoda, tai man suteikė vilties.
Lėtai, įsukau į viešbučio kiemą, priglaudžiau gyvūnėlį prie krūtinės, pajutau deginantį karštį. Pabaldžiau, durys atsidarė, manęs jau seniai laukė. Katė susirangė ant fotelio, ir aš panirdama į svetimus patalus, pamačiau kaip ugnimi sublizgo tamsioji jos akis.