Buvo toks pasaulis

Jaunystė judėjo saulėto karštumo pritvinkus kaip melžiama karvė,
Pabudusios aistros į tešmenį siurbės, bet meilės nejutom.
Iš knygų ištrūkęs nuodingai pasaldintas duriantis šarvas,
Ir mergos ne mergos senoviškai slėpė drabužin nudribusią putą.

Trobelės ir kūtės, ir rejos pro žalumas virpčiojo sprangiai,
Mėlynė pro debesį tiško ir laužės į laižomą antį,
Bet būti jaunais mum neleido daryta iš pjautuvo kengė
Ir kūjis kryžmai paguldytas į priesaiką šventą.

Užvargusią meilę kūreno sužliugusiam įžadų lauže –
Ir džiaugtis, ir verkti atpratę kaip Montvilos broliai –
Net pieną išmelžę Šėmargę neglostė, o daužė,
Ir pūvantį šieną normavo senai pralošti komjaunuoliai.