Lengvas eksperimentas

Pija važiavo iš pajūrio. Ankstyvą rytą. Apytuščiu greitkeliu.
Skambėjo Nina Simone, veidrodėlyje švysčiojo lengvai įdegęs veidas, šypsena ir guvios juodos akys. Jų žvilgesys bylojo apie gerai praleistą laiką. Dešinė ranka slystelėjo nuo vairo, smuko į krepšelį su nauja šilkine suknele. Atsiduso, prisimerkė, krestelėjo ilgoką šokoladinę kare, suvirpo sutikus save būsimame vakarėlyje, sušvelnino šypseną pagavus Rojaus žvilgsnį.
- Myliu save, - pasiuntė veidrodėliui bučkį.
Sustabdė mašiną pakelėje. Pasiraivė. Suspaudė žinutę:
- Myliu tave, Rojau.
Įsipylė iš termoso kavos. Gurkštelėjo. Parašė dar vieną žinutę:
- Myliu tave, mama.
Akys blykstelėjo nuo kofeino. Ištiesė grakščią ranką prieš save, apžvelgė nepriekaištingą manikiūrą, žiedus ant laibų pirštų, įdegį.
- Myliu tave, - dar kartą sukuždėjo paslaptingai brunetei iš veidrodėlio.
Subarbeno lašai. Bliuzas skambėjo nostalgiškai. Pija prisiminė „Vienatvės tvenkinį“ ir tą mirksnį, smarkėjant lietui, pagalvojo, kad ji tik dabar suprato, ką norėjo pasakyti Sagan.
Liūdesys smigtelėjo nei iš šio, nei iš to. Iš lietaus ir kažkada skaitytos novelės.
- Nesąmonė, - pasitvarkė makiažą, įjungė mašiną ir pervažiavo lietų.
- Nesąmonė. Liūdesys – negražiems ir seniems žmonėms. Ne man.
Ranka vėl slystelėjo į maišelį, pabraukė švelnią medžiagą.
Bet lietus: ne sangviniškas, ne maniakiškas - lėtas, melancholiškas barbeno asfaltą, stiklą ir vertė Piją galvoti apie gyvenimą, ieškoti jame liūdesio.
Prisiminė Rilkės „Vienatvė kaip lietus“, padeklamavo garsiai. Tuoj pat kyštelėjo ir  Lankausko novelė „Vienatvė yra lyg lietus“.
- Gal lietus ir yra vienatvė, jei visi taip sako? - nusišypsojo atlaidžiai.
- Liūdesys, vienatvė – filosofų ir rašytojų pramanai. Tik lietus tikras.
Pakelėje ranką kėlė nedidukė sumirkus moteris su pieno bidonėliu prie kojų.
Nuo kontrasto tarp tos prastos kaimietės ir savęs Pija pasijuto ypatingai laiminga.
- Vienatvė lyg lietus. Ji kyla nuo jūros.
Šypsodamasi įsimetė šokolado plytelę pro avietines lūpas ir pagarsino bliuzą.
- Vienatvė seniems ir negražiems. Kaip ir liūdesys.

Melancholiškas lietus, bliuzas ir kažkas... kažkas darė savo: baladojosi kontrastu jos gyvenimui. Pija nuplėšė nuo savęs švelnius drabužėlius, užsimetė parloninę striukę ir akimirkai stabtelėjo pakelėje šalia pieno bidonėlio. Pasipurtė nuo šalto vandens, užlindusio iki kaulų.
- Ne. Kodėl žmonės taip baisiai nemyli savęs? - purkštelėjo, perrėždama kaktą grioveliu, bet dirstelėjus į veidrodėlį susigriebė, atstatė idealią mimiką.
- Ne. Liūdesys, vienatvė, lietus – ne man. Stovėti lietuje – ne man.
Sustabdė mašiną. Išjungė muziką.
Klausėsi barbenimo.
- Ne. Lietus man patinka. Pro langą.
Įjungė šildymą. Šypsojosi lietui, net pasiuntė jam bučkį.
- Nuteikia filosofiškai.
Vėl prisiminė Sagan.
- Melancholija užklumpa nei iš šio, nei iš to.
- O jeigu pavežčiau tą moterį su bidonėliu?
Nusijuokė.
- Vakare pasakočiau Rojui kaip įdomų nutikimą.
Apsuko mašiną.
- Atgal link jūros. Gal tikrai? Dar niekad nebraidžiojau lietuje.
Moteriškė tebestovėjo iškėlus ranką.
Pija apsisuko, lėtai privažiavo, šiek tiek pravažiavo, stebėjo tursenančią kaimietę su purvinu bidonėliu. Kilstelėjo, pravėrė užpakalines dureles.
- Kad dievas tau sveikatos atseikėtų negailėdamas, - raudonomis susukintomis rankomis užtempė bidonėlį ant melsvos sėdynės, nusismaukė gobtuvą, atsisegiojo striukę, pakratė jos skvernus: pelėsio, naftalino, česnako, nežinia koks dar kvapas su lašais bloškė Piją prie pat vairo.
- Užtrenkit dureles.
- Tuoj tuoj, dukrele. Žinai, senos bobos nieks nenori vežti. Kai nelyja, pėsčiomis. Kiek čia yr – penki kilometrai iki miestuko.
- Neturit mašinos? - Pija nosine bandė išsklaidyti svetimus lašus ir kvapus.
- Ne, panelyte. Iš kur mums seniams mašina? Anksčiau arkliu važiuodavom.
Pija sutriko. Lyg būtų atsivertusi senovišką knygą.
- Arkliu? Šiais laikais? Gal ir karieta?
- Che che che, - veidrodėlyje Pija matė paprastą nepuoselėtą veidą, su ilgais, plačiais antakiais, trumpa, bet stora, sugrublėjusia nosimi, žvairomis akimis, raudonais žandais ir prastų geležinių dantų šypsena.
- Siaubas, koks nuoširdus veidas. Natūralus, aišku, niekada nekoreguotas. Kaip trolio, - pusgarsiai tarstelėjo pati sau.
- Karieta? Kokia karieta? Ne, panelyte. Matyt, miestietė. Neturi nei diedukų, nei močiučių kaime?
- Ne. Niekada net nebuvau kaime. Tik pravažiuodama kiek pamatau. Na, dar filmuose, knygose.
- Vargšiukė. Tai tu, vaikeli, visai be gamtos, be paukščių, be saulutės. Dievulėliau, be oro. Tai kaip tu gyveni? Va, kodėl pageltus, panaši į ligonę. Gal tau džiova? Reikia gero oro.
Pija kilstelėjo antakius, pasižvalgė veidrodėlyje: gavo komplimentą.
- Mieste žmonės dūsta. Anksti nusibaigia. Maistas prastas. Triukšmas. Nepavydžiu tau, panelyte.
Pija pravėrė langą: česnako kvapas pykino.
- Ar greit tas miestukas?
- Jau jau. Tuoj už posūkio. Su arkliu geriausia. Sėdi, linguoji vežime, prilaikai vadeles. Bėrė protinga, pati viską išmanė: kur eiti, kur sustoti. Net prie šviesoforo žinojo, kaip elgtis. Bet tu man sakyk, panelyte, kaip manai, ar arkliai spalvas pažįsta? A?
Pija kilstelėjo antakį:
- Nežinau. Niekada arklio iš arti nemačiau.
- Eik tu? Vaje, - storais raudonais pirštais perbraukė jai petį. - Tai kaip tu gyveni, vaikeli?
- O kodėl Bėrė dabar jūsų nevežioja?
Moteriškė šluostėsi varvančius žilus plaukus, suimtus į pelės uodegutę. Čepsėjo lūpomis lyg pati su savimi aiškindamasi.
Pija grįžtelėjo:
- Kur Bėrė dabar?
- O ką žinau, - atsiduso, - atvedė kumeliuką. Planavom parduoti prieaugį, Bėrė lėta, sava, protinga. Mums seniams kaip tik. Bet, vaikeli, kai pamatėm naujagimį.
Suplojo rankomis. Pija sumažino greitį, tarsi prislopino lietaus barbenimą, pasiruošdama atidžiam klausymuisi.
- Baltas. Grakštus. Švelnus. Prie žmogaus. Visiškas beširdis ir tas negalėtų su tokiu gražuoliu išsiskirti.
- Tai pardavėt motiną?
Kaimietė atsiduso.
- Va, jau lipsiu. Kiek skolinga, panelyte?
- Ne ne, nereikia, - Pija mojo ranka moteriškei, besikrapštančiai pilkos nosinės mazgelyje.
- Autobusu ima pusantro lito. Ar užteks tau lito?
- Dėkit atgal. Nereikia. Tikrai.
Keleivė iš lėto sagstėsi striukę. Užsimaukšlino gobtuvą, rišosi šniūrelius.
Lietus barbeno tuo pačiu ritmu.
Pija vėl prisiminė „Vienatvė kaip lietus“.
- O kur dėjot baltą arkliuką?
Moteriškė ieškojo, kaip atidaryti dureles. Nesisekė. Mergina persisvėrė per sėdynę, sukosėjo nuo neįprastų kvapų. Atidarė. Tiško lašai.
Kaimietės koja su kaliošu ir raudona kojine tekštelėjo į balą.
- Kumeliuką, panelyte?
- Taip. Įdomu.
- Kur mes jį galėjom dėti? Ganosi pievoje. Princas. Ne arklys. Net ne žirgas. Stebuklas. Pamatytum – visą gyvenimą nepamirštum.
Išsitursino į lietų. Apsidairė. Pakėlė galvą į dangų. Pasilenkė, įlindo iki pusės į mašiną, siekdama bidonėlio.
Pija pasigręžusi stebėjo moteriškę, tarsi žiūrėtų nematytą filmą.
- Tokio, panelyte, nekinkysi į mėšliną vežimą, tokiam neįsprausi į žabtus žebuklio. Toks sutvertas dėl grožio, dėl džiaugsmo. Kaip ir tu, panelyte. Dėl grožio. Tokios dar niekada nemačiau. Nė per televizorių.
- Princas? Toks vardas?
- Ne. Sakalas. Skraido garde. Ne laksto – skraido. Net lenciūgą mano senis atsisakė rišti prie kojos. Kaip toks gražuolis su grandinėmis? Ką mes ne žmonės?
- Niekad nemačiau jokio arklio iš arti. O dar balto.
- Tik va kaimas juokiasi. Pirštais bado. Neturim nei kuo bulves nusiarti: su šakėm po krūmą verčiam, nei kuo šieną parsivežti: paklodėm ant kupros tempiam. O Sakalas tik skraido.
- Norėčiau pamatyti.
Anonsas Piją sudomino.
Kaimietė jau išsitraukus bidonėlį braukėsi nuo akių čiurkšles.
- Parodyčiau, panelyte. Tau tikrai parodyčiau. Negaila geram žmogui: pavežei ir lito neėmei. Bet, va, pienuką turiu išparduoti.
Pija prisilenkė prie rankinės:
- Aš nupirksiu. Kiek?
- Litras? Litas.
- Sėskit. Perku visą. Kiek?
- Panelyte, čia net dvylika litrų. Atrodo nedidelė kanutė. Bet 12 tikrai telpa.
- Gerai, - Pija išsitraukė dvidešimt. - imkit. Grąžos nereikia.
- Ką tu, panelyte. Aš – ne plėšikė. Aš – ne kokia miesčionė spekuliantė, kur lupa paskutinę skūrą žmogui.
Pija užtrenkė dureles ir vėl pasuko atgal.
Moteriškė visą kelią nervavosi dėl tų dvidešimt litų, suko galvą, ar turės grąžos namie.
- Pensiją išmokėjo po penkiasdešimt. Dešimt gal rasiu. O tu turi du? Ne? Nu, va. Ir aš nežinau, ar metalinių kur yra, nežinau. Ką reikės daryti? Kaimynai tolokai gyvena. Jei palauktute, nubėgčiau.
Pija vis šypsojosi ir mosavo ranka.
- Nesukit galvos. Koks skirtumas: dvylika ar dvidešimt litų.
Parodžius duobėtą keliuką, moteriškė veik sudejavo:
- Panelyte, dievulėliau, o į ką pienuką išsipilsi? Ar turi į ką?
- Ne. Nesvarbu.
- Bet aš negaliu tau su kanute. Čia dar tarybinė. Labai gera. Dabar tokių nėra.
- Nesukit galvos.
- Pagalvok tik. Kaip viskas sudėtinga. Va va jau mano namiukas. Gal rasiu bambalių. Senis alų siurbia ir siurbia. Mėtosi visais pašaliais. Į juos supilstysiu. Gerai?

Mašina čiūžtelėjo ant peraugusios žolės, prie pagaliais apgriozto kiemo su lietuje slampinėjančiomis sulipusiomis vištomis
Pailgo senoviško, su langinėmis namelio tarpduryje kepurę ant galvos vožėsi liesas, barzda apšepęs, galife kelnes į botus susikišęs senukas. Net susirietė spigindamas į mašiną.
- Kas čia per viršininkai?
Moteriškė vos išsiritus suplasnojo rankomis:
- Tėvai, parodyk panelytei Sakalą. Aš tuosyk suieškosiu bambalius ir supilstysiu pienuką.
Pija pravėrė dureles.
- Ar toli? Kur važiuoti?
- Ne ne. Lipk. Keli žingsniai. Atnešiu brezentinį lietpaltį – užsimesi.
- Ne ne. Nereikia. Pėsčiomis? Per lietų? - Pija įtraukė kojas atgal į mašiną, abejojo.
- Nu nu. Panelyte, nešalta. Vasaros lietus.
Seniokas brido per aukštą žolę, per alksnių guotą. Pija su aukštakulnėmis basutėmis ir trumpa triko suknute stengėsi neatsilikti. Lietus sruvo iki kaulų ir vidinių organų.
- Šalta.
Seniokas stabtelėjo. Atsigręžė.
- Imk mano žiponą. Milinis. Šiltas.
Pija kniuptelėjo po sunkiu, istorijos prisigėrusiu drabužiu.
- Va, už tos beržų rikės – aptvaras. Pamatysi. Už kokių šimto metrų, ne toliau.
Nuskambėjo kaip už šimto kilometrų.
Nusiavė basutes. Dūrė ir raižė padus. Iš pradžių. Netoli beržų jautė jau tik kutenimus ir gyvastį, plūstančią iš rasotos žolės per kojas ir seno žipono.
Baltas grakštus Sakalas ramiai stovėjo ir žvelgė į lietų.
- Kuze, kuze.
Sklęsdamas uodega ir kojomis aplėkė ratą ir įsiręžė priešais senioką. Kilstelėjo ant užpakalinių kojų, užrietė galvą ir sužvengė. Tarsi baigęs numerį vėl nusileido ant keturių ir grybštelėjo šeimininko ranką su duonos kriaukšle. Balti karčiai grakščiai krito ant dešinės akies.
Pija suspaudė širdį ranka: tuk tuk tuk tuk, rodės, iššoks ir spruks į gardą pas gražuolį Sakalą. Duso nuo susijaudinimo. Šlapia plaukų sruoga kuteno kairę akį.
- Jis gyvas. Jis tikras.
Glostė švelnų Sakalo veidą.
- Tu, panelyte, panaši į jį. Net akys vienodai užkritę.
Pija nusijuokė.

- Įdomi knyga, - pamanė užvesdama mašiną ir mojuodama moteriškei tursenančiai iš paskos su bambaliais.
Lietus nesiliovė iki pat miesto.
Grįžusi Pija įlindo į karštą vonią. Pamiršo lietų, skaitytas knygas, net savo draugą Rojų, net naują šilkinę suknelę. Negalėjo sau atsakyti į klausimą, kodėl ji vežė tą kaimietę, kodėl brido per lietų paskui senioką prie grubiai sukalto gardo.
- Ar norėjau pažiūrėti į save iš šalies? Ar aš tikrai tas gražuolis Sakalas beprasmiškai lakstantis garde?
- Ar aš pradėjau senti? O gal tik nuobodžiauti?