Užgesimas

Šviesos per aslos lentelę į kūną nueina,
Geltoni saulės kvadratai sutyžta prie lovos.
Nežino atėję to skausmo, to ilgesio kainos,
Mokėtos už jausmo ramybę ir kapo gerovę.

Žemė suskyla nuo didelio griūvančio smūgio,
Nualpsta pasaulis netekęs nykstančio svorio
Ir drimba su seilėm kaip kąsnis pietinio moliūgo –
Užgęsta kaip gurkšnis žmogaus gerklėje pasikoręs.

Tokia ramuma ir nakties tiek daug prisigrūdo,
Laikas vienodai be galo toli nusidriekęs.
Rūdija į juodžemio sruogą įkalintas plūgas,
Ir džiūsta ant stalo skani nesuvalgyta riekė.

Smilga su vėju kapelių gyvybę siūbuoja,
Bitės sparneliais nešioja jau surinktą medų,
Ir sklinda kū – kū ilgesingas per žydintį gojų,
Ir baubia Šėmargė žolės ir žmogaus pasigedus.