Rašyk
Eilės (73847)
Fantastika (2198)
Esė (1500)
Proza (10431)
Vaikams (2497)
Slam (49)
English (1132)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 7 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Svoloč Svoloč

Antipai

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių
Rekomendavo: grynasgonzo


I veiksmas

Gydytojas. Ir ką jis sakė?
Seselė. Jis ne sakė, rėkė: uždangą.
Gydytojas. Rėkė? O dieve, kada tai baigsis?
Seselė. O po to nuplėšė užuolaidą.
Gydytojas. Tikiuosi visų namų neprižadino?
Seselė. Visų ne. Spėjom suleisti raminamų. Tada užmigo. Miega iki dabar.
Gydytojas. Gal negyvas? Žiūrėjot?
Seselė. Prieš valandą. Kvėpavo.
Gydytojas. Gerai, vėliau nueisiu pats pažiūrėsiu. Ir užkabinkit užuolaidas.
Seselė. O kaip gi, seniai kabo.
Gydytojas. Tada gerai, eikit.
Seselė. Kur eiti?
Gydytojas. Na, kur nors eikit. Ar darbo neturit?
Seselė. Kaip tik dėl to ir stoviu pas jus, kad naujoką atvežė.
Gydytojas. Tai ką? Nežinot ką daryti su juo?
Seselė. Noriu, kad jūs dėl jo nuspręstumėt. Jis iš to paties teatro. Tik aktorius. Buvęs. Gal, sakau, juos kartu suleisti? Gal apsiramins?
Gydytojas. Kaip pavardė?
Seselė. Giedrius Paukštelė.
Gydytojas. Sakot buvo aktorius?
Seselė. Na kaip gi jūs neprisimenat? Dar tokiam garsiam filme vaidino... kaip jis vadinosi?
Gydytojas. Taip taip taip, dabar prisiminiau. Kas jį atvežė?
Seselė. Marti. Sūnus mirė, tai ta ir atsikratė. Sako, namie nėra kam jo prižiūrėti. Ji visą dieną dirba, o vaikai į užsienius studijuoti išvažiavę. Senis beveik nevaikšto, ir ji negali juo pasirūpinti.
Gydytojas. Ir gerai. Mums pinigų juk reikia. Svarbu, kad atvažiuotų kartais ir pampersų atvežtų. Tegul nemano, kad mes šiknas jų plausim.
Seselė. Aš taip ir pasakiau.
Gydytojas. Ir ką ji?
Seselė. Sutiko.
Gydytojas. Noriu su ja pasikalbėti. Kur ji?
Seselė. Kur gi, lauks, matai. Iškart išlėkė, sakė į darbą skuba. Tik pridavė ir išpūtė ją per duris, lyg kokia vėtra būtų prasinešusi.
Gydytojas. Pinigų nepaliko?
Seselė. Mėginau sakyti, kad vietų nėra, bet ji nudavė, kad neišgirdo.
Gydytojas. Tai velnias. Kai kitą kartą pasirodys, kad ir surištą, pristatyk pas mane.
Seselė. Būtinai. O dabar - kur jį patalpinti?
Gydytojas. Ką? Ai, na taip, patalpink pas tą režisierių, gal suvaidins jie mums kažką iš savo repertuaro. Jeigu tas dar nemirė, žinoma.
Seselė. Nemirė. Ko jis mirs? Dėl užuolaidų? Abejoju. Prieš valandą kvėpavo.
Gydytojas. Gerai, eik eik. Aš paskui irgi ateisiu.
                                                         
                                                                Kita scena

Rainys. Paukštele, ar žinai, kiek dabar valandų? Už pusvalandžio spektaklis, o tu sėdi bufete.
Giedrius. Bet aš...
Rainys. Tylėk. Administratoriau, reikalauju atšaukti spektaklį.
Administratorius. Gal dar galima kuo kitu pakeisti?
Rainys. Jokiu būdu. Jokių keitimų. Reikalauju, kad iš Paukštelės atlyginimo žiūrovams būtų grąžinti pinigai už bilietus. Ir nustatykit girtumo faktą. Kaip priklauso, kad būtų aktas, su parašais ir taip toliau.
Giedrius. Bet aš galiu vaidinti, kam tas cirkas?
Rainys. Cirkas? Nuimu tave nuo vaidmens, štai koks cirkas. Manai leisiu tave girtą į sceną?

                                                        Kita scena

Seselė. Na va, čia ir apsigyvensit.
Giedrius. Čia ir apsigyvensit. Iš kokio čia spektaklio?
Seselė. Kas?
Giedrius. Šis tekstas, kurį jūs pasakėt, man regis, tai frazė iš spektaklio. Ar aš apsirinku? Ką gi, taip irgi gali būti. Tiek daug teksto galvoje susikaupė per gyvenimą, kad kartais nežinai, ar savo žodžius tari, ar kažkieno parašytus. Toks susidvejinimas. Ar susitrejinimas? Ne, kur kas daugiau, čia jau reikėtų dešimtimis skaičiuoti. Jums taip nebūna? Nori pasakyti savo žodžius, nevaidmens, ir galvoji, renki, kaip kaladėles – šis netinka jau buvo, o anas? kažkur girdėtas, greičiausiai ne mano, ir nežinai ką pasakyti. Tada tyli, nuleidęs galvą, ir nieko nesakai, tokia baimė sukausto, rodos, spektaklio žodžiais pradėsi kalbėti. Va ir dabar, nežinau, ar aš savo mintis jums dėsčiau, ar iš spektaklio.
                       
      Seselė tuo metu tvarkė lovą, kabino ant galvūgalio rankšluostį, pylė į stiklinę vandens iš krano ir statė ją ant spintelės. Tada

Seselė. Aš jau baigiau. Kai norėsite gultis, pašauksit. Durų neuždarau, bet šaukit vis tiek garsiai, galiu būti į kitą palatą nuėjusi. Arba į kitą aukštą. Vis tiek šaukit, aš pagaliau kažkada išgirsiu. Teks palaukti, nemanykit, kad mes čia kaip raketos skraidom.
Giedrius. Čia irgi iš spektaklio. Tikrai. Galiu prisiekti, kad daug kartų jau girdėjau šiuos žodžius. Tik nepamenu, ką turiu atsakyti. Pamiršau tekstą, atleiskit. Gal pasufleruosit?
Seselė. Tokio spektaklio aš neprisimenu. Greičiausiai aš jo nemačiau.
Giedrius. Kaip gaila. O galėjo išeiti puiki scena. Beje, ką dabar pasakysiu, ne iš spektaklio, čia mano nuosavas tekstas: ačiū, aš pats galiu į lovą įlipti. Šiek tiek aš dar judu.
Seselė. Tuo geriau, bet jei kas, vis tiek šaukit.
Giedrius. Atleiskit. O jis gyvas?
Seselė. Aaa, gerai, kad priminėt, sakiau pirmiausia apžiūrėsiu ir užmiršau.
                                             
                      Tikrina, pabando apversti. Tas pasipurto, seselė atšoka.

Seselė. Gyvas, kur jis dėsis. Jau visi metai negali numirti. Gal su jūsų padėjimu, nors mums tas visai neapsimoka. Finansiškai. 
                                           
                          Išeina.

Giedrius. Neapsimoka. Finansiškai. Tikriausiai iš „Pakasto vaiko“. (Pauzė) Arba čia jos nuosavas tekstas? Tada ką jis galėtų reikšti – finansiškai neapsimoka? O kuria prasme apsimoka? Tikriausiai sąnaudų prasme. (Važinėja po kambarį invalido vežimėlyje) Visai geras kambarys. Ne per didelis, nepasiklysi. Būtų netgi šviesus, jei gerai nuplautų langus. Kas nors. Užuolaidos pakabintos bet kaip. Teatre taip kabinti niekas neleistų. Būtų nemažai triukšmo. Kažkas lėktų iš darbo.
Rainys. Kas čia mini teatrą?
                                                    Pauzė.
Giedrius. Katinas?
Rainys. Žinai mano pravardę?
Giedrius. Ar aš žinau? Tu manęs klausi?
Rainys. Paukštele? Palauk, juk tu gyvas. Visada maniau, kad pakastas. Pasitrauk nuo lango, nematau tavo veido, tik iš balso pažinau. Tikrai, Paukštelė, kad tu supūtum.
Giedrius. Negalvojau dar kada nors tave sutikti. Kada tu paliksi mane ramybėje?
Rainys. Gal šį kartą tu pas mane atsiradai?  Iš ano pasaulio, ar ne taip? Atėjai mano sielos? O gal nori pas mane vaidinti? Manai duosiu tau vaidmenį? Apsišik.
Giedrius. Vis dar dediesi didžiu režisieriumi? Atsipeikėk. Niekada toks nebuvai. O dabar išvis esi niekas ir guli čia išmestas, niekam nereikalingas, ir visi, net aptarnaujantis personalas, nesulaukia valandos, kada užleisi lovą.
Rainys. Tau tikrai neužleisiu. Eik į blaivyklą, ten tau vieta.
Giedrius. Jau su tavimi tikrai nepasiliksiu. Sesele, sesele! 
                                          Tyla.
Giedrius. Sesele! (Pauzė) Po galais, ar ji apkurto?
Rainys. Tu visada buvai kvailys ir akiplėša. Ir dabar turbūt manai, kad kas nors dėl tavęs čia kaip išprotėję lakstys. Nurimk, taip tikrai nebus. Rytoj arba vakare gal kas ir ateis.
                                                             
                                                          Kita scena

Viltė (ta pati seselė). Kaip aš pavargau nuo tavęs. Pamenu, kai mes ruošėmės santuokai, tavo buvusi žmona man sakė, vaikeli, pagalvok, ką tu darai, jis juk dvigubai už tave vyresnis. Ir nemyli jis tavęs, tu jam reikalinga tik kaip nesveikų ambicijų patenkinimo gairelė. Netikėjau ja, maniau pavydi sena boba, bet labai greitai supratau, kad tau tesu dar viena, gal būt, jau paskutinė gairelė. Taip, tu mokėjai įtikinti, o, kaip puikiai mokėjai kalbėti, uždegti, vesti paskui save. Mes visas kursas aklai mylėjome tave, tikėjome kiekvienu tavo žodžiu, ir jei kas pasisakydavo prieš tave, o teatro intrigos, žinoma, pasiekdavo ir mūsų ausis, tas iškart tapdavo mūsų priešu.
O koks nuostabus tu būdavai scenoje. Pavergiantis. Aš negalėdavau akių atitraukti. Niekas negalėjo. Ir kai supratau, kad tu mane mergini, galvojau išprotėsiu iš džiaugsmo, juk kurse buvo ir gražesnių už mane. Na, bent man taip atrodė. Tu buvai toks gražus, subrendęs, patyręs. Mano kursiokai palyginus su tavimi buvo neapsiplunksnavę viščiukai. Man buvo gaila jų.
Kad toks pat būtum buvęs ir gyvenime. Bet tu mylėjai tik save, save ir degtinę. Padėjai naują laimėjimą į lentyną šalia kitų trofėjų ir pamiršai. Tik taurelę visada laikei rankoje. Jos į lentyną tu nepadėjai. O koks pyktis, pasipūtimas liejosi iš tavęs kasdieniniame gyvenime ant aplinkinių, net ir gero tau linkinčių žmonių. Visi tau buvo kvailiai, nemokšos, netikėliai. Tu vienintelis visame kame buvai teisus. (Pauzė.) Kaip aš pavargau nuo tavęs, Paukštele. Kai praregėjau.

                                                              Kita scena
                                Susirinkimas. Bendras šurmulys. Vedantysis šaukia: „Tylos, kalbėkite po vieną. Prašau visus nutilti. “


Aktorius. Turiu klausimą režisieriui.
Vedantysis. Prašau, klauskite.
Aktorius. Atsakykite, režisieriau, kodėl išmetėte Paukštelę?
Rainys. Puikiai žinai pats. Nėra čia ko klausti.
                   
                                  Visuotinis ūžesys.

Rainys. Paukštelė sužlugdė repertuarinį spektaklį. Yra surašytas aktas, kad prieš pat spektaklį Paukštelė gėrė teatro bufete alkoholį. Ir tai buvo ne vienkartinis atvejis, jūs visi gerai tą žinote. Aš nesirengiu rizikuoti savo spektakliu.
Kažkas. Buvo galima jį pakeisti.
Rainys. Nebuvo. Kiek gali kažkoks Paukštelė šokdinti visą kolektyvą?
Aktorius. Režisieriau, bet gi jūs pats ne kartą buvote girtas  ir per repeticijas,  ir ne tik. Ar pamiršote kaip žiūrovų salėje spektaklio metu nukritote nuo kėdės?
                                                Triukšmas.

Aktorius. Alkoholikas išmetė iš darbo alkoholiką, griūk negyvas.

                                                       
                                                Kita scena

Giedrius. Nekenčiu tavęs.
Rainys. Kokią tai dabar turi reikšmę? Praeities nesugrąžinsi. Mes pernelyg arti finalo, kad kapstytumėmės bereikšmiuose dalykuose.
Giedrius. Istorija nėra bereikšmis dalykas.
Rainys. Kokia istorija? Atsipeikėk, Paukštele, tu manai, kad esi istorija, kam nors įdomus? Aš ir pats nesitikiu, kad mane prisimins, o apie tave tai išvis.
Giedrius. Kodėl išvis? Kodėl? Tu nori pasakyti, kad režisierius yra reikšmingesnis teatro mene?
Rainys. O argi tu abejoji?
                                                Pauzė.
Giedrius. Aš noriu į tualetą.
Rainys. Tai nėra labai arti. Galiu duoti pasinaudoti savo „ančiuku“. Nebijok, prieik, ta prasme privažiuok. Paskui išpilsi į kriauklę.
Giedrius. Į kriauklę? Manai tai higieniška?
Rainys. O ką? Kur kitur išpilsi, negi vežiosi tą „ančiuką“ per visą Lietuvą. Kaip sakiau, tualetas nėra arti.  Aš irgi taip darau, kai tingiu taip toli keliauti. O naktį net nemėginu, dar sprandą gali nusisukti tamsoje. Jie gi čia viską užgesina, elektrą taupo. Tu dažnai darai?
Giedrius. Taip, dažnai.
Rainys. Tai reikės dar vieną „ančiuką“ išsireikalauti. Vienu nepasidalysime, nes mano prostatai irgi blogai, niekaip neišsituštinu.
Giedrius. Stipsime nuo prostatos. Kaip paradoksalu – visada didžiavausi savo pajėgumu, o dabar mane tai varo į kapą.
Rainys. Tau vėžys?
Giedrius. Taigi.
Rainys. Taip, moterys prieš tave krisdavo kaip lapai, reikia tą pripažinti. Bet man ne vėžys.
Giedrius. O kas?
Rainys. Nieko. Aš sveikas, kiek gali būti sveikas mano amžiaus vyras. Prostata taip, ji padidėjusi, bet nevėžinė. Rimtų negalavimų nėra. Gal  širdis kartais kiek sustreikuoja, bet tai visai normalu. Aišku, patartina mažiau jaudintis ir stresuoti. Todėl nenorėčiau, kad mes tęstume kivirčus senu papratimu. Kas buvo – eina po velnių.
Giedrius. Tai duok tą prakeiktą „ančiuką“.
Rainys. Imk, paskui gerai išplauk. Tikiuosi tave prausdavo kažkas? Nes jei užneši blusų, tai mums galas. Niekas čia jų nenaikins. Ir maudyti tavęs čia niekas neskubės. Jie labai užsiėmę.
Giedrius. Turi galvoje „mandavoškes“? Tai būtų bent toks mano kerštas tau. Deja, kerštą teks atidėti. Gyvenau su marčia, manai būčiau leidęs jai mane prausti? Susitvarkydavau pats.
Rainys. O kur Tomas?
Giedrius. Nežinai? Mirė vasarą. Persigėrė ir širdis sustojo.
Rainys. Šioje vietoje tiktų pasakyti „Obuolys nuo obels“, bet susilaikysiu.
Giedrius. Tai kad jau pasakei.
Rainys. Ir gerai. Už ką nori man keršyti? Gal man daugiau būtų už ką tavęs nekęsti? Tu visada mane juodinai, šaipeisi iš manęs.
Giedrius. Bet tu išmetei mane iš teatro, nors gerdavai gal net daugiau nei aš. Prisimink, kaip nusivertei nuo laiptų. Visi tikėjosi, kad tu jau negyvas. Reikėjo tau tada mirti.
Rainys. Lygiai tą patį galiu pasakyti apie tave, kai prisivaidinai restorane, ir jaunuoliai tave taip atkūlė, kad  tris mėnesius praleidai ligoninėje. Reikėjo tau tada mirti.
Giedrius. Ką čia su durnium kalbėt. Sesele!
                                               
                                                    Kita scena

Tardytojas (tas pats gydytojas). Tu tvirtini, kad visa tai melas? Tave apšmeižė?
Giedrius.  Aš noriu į tualetą.
Tardytojas. Pakentėsi. Ir šito anekdoto apie Leonidą Iljičių tu nepasakojai?
Giedrius. Aš noriu į tualetą.
Tardytojas. Tai iš kur aš jį žinau? Paaiškink, būk toks geras.
Giedrius. Aš nežinau, iš kur jūs žinote. Gal nugirdote iš draugų.
Tardytojas. Gudruolis. O jei aš tave, Paukštele, uždarysiu savaitei, be jokios priežasties, net niekam nepranešęs? Buvo žmogus ir staiga dingo. Paskui, žinoma, vėl atsirado. Parke, visas girtas. Kaip tau toks scenarijus? Aš neturiu tokių draugų, kurie apie mūsų lyderį pasakotų šlykščius anekdotus. Draugus renkamės mes patys. Kokius draugus pasirinkai tu, Paukštele? Gal papasakosi apie juos?
Vardai, pavardės, kur dirba, ką galvoja? Ką veikė per to bepročio susideginimą? Ir kodėl tu buvai  įsimaišęs į tas riaušes? Nuotraukos užfiksavo mūsų jaunąjį aktorių antitarybinėje demonstracijoje.
Giedrius. Dar kartą kartoju, aš noriu į tualetą. Antra, jus suklaidino. Teatras yra miesto centre, kur ir vyko tas incidentas, todėl į nuotraukas patekau atsitiktinai. Nieko bendro su tuo neturiu. Trečia, anekdotų aš nepasakoju, neapkraunu smegenų šiukšlėmis. Man reikia ten vietos pjesių tekstams. Ketvirta, ne mes renkamės draugus, jie mus pasirenka. O dėl dingimo, tai visi žino, kur aš esu ir už valandos prie jūsų įstaigos, ko gero, jau stovės žmona su sūnumi. Ką ji po to darys, nesiimu prognozuoti. Ji nenuspėjama.
Tardytojas. Tik negąsdink mūsų savo žmona. Išsigąsim mat kažkokios moteriškės.
Giedrius. Jūsų žiniai - ji garsi aktorė, partinė. Stebiuosi, kad jums dar nepaskambino iš partijos komiteto.
                                   
                          Telefono skambutis.
Na, pagaliau.

                                            Kita scena

Tardytojas. Turi suprasti, Katine, kad  anekdotai - tai nėra kenkimas reikalui. Mes visi turime  nebijoti pasijuokti iš savo ydų, silpnybių ir panašiai. Tada liaudis matys, kad mes esame stiprūs ir savikritiški. Kaip buvo pasakyta paskutiniame partijos suvažiavime: partija visada yra su liaudimi. Mes turime susilieti su ja, o dar geriau būtų pasakyti – įsilieti į liaudį, susitapatinti su ja, gyventi jos nuotaikomis ir lūkesčiais. Žinoma, kas per daug, tas negerai, bet nenorėčiau, kad dėl kiekvieno anekdoto lakstytum pas mane. Mes čia turime ir svarbesnių darbų. Aną kartą gavau pylos iš partijos komiteto. Nepersistenk, Katine.
Rainys. Aš tenorėjau gero. Maniau, blogybes geriau išrauti, vos tik pradėjus joms skleistis.
Tardytojas. Nekalbėk čia kaip poetas. Skleistis, ir sugalvok tu man tokį žodį. Bet tą paukštelį, pavarde Paukštelė, beje, suteiksim jam Sparno slapyvardį, prižiūrėk. Tik ne anekdotus. Anekdotus dabar pasakoja visi, kas netingi. Sibiro neužtektų visus dėl jų susodinti. Reikia kitaip jį pričiupti. Jei kada pavyktų pakišti jam pasirašyti švarų popieriaus lapą, būčiau labai dėkingas.

                                                Kita scena

Rainys. Tau taip skauda?
Giedrius. Pripratau.
Rainys. Gerai išplauk. Nenoriu, kad man po lova smirdėtų. (Pauzė.) Tai, sakai, mirė sūnus. Gaila. O turėjo talentą. Aišku, jo nihilizmas man nebuvo prie širdies, bet rašyti jis mokėjo. Galėjo geru dramaturgu tapti, ypač jei rašytų ne apie destrukciją ir narkotikus, o, pavyzdžiui, apie meilę, darbą ir kitus kasdieninius dalykus.
Giedrius. Daug tu supranti, jis ir rašė apie meilę. Ir rašė, ir gėrė iš meilės. Meilės gyvenimui, pasauliui, žmonėms.
Rainys. Nesąmonė. Kaip galima gerti iš meilės? Meilė skatina mus kilniems poelgiams.
Giedrius. Nebūtinai. Nieko tu neišmanai apie meilę. Žudoma juk taip pat iš meilės.
Rainys. Arba neapykantos.
Giedrius. Vienas nuo kito visai netoli.
Rainys. Galvoji, jeigu aš pragyvenau vienas, tai nieko ir nemylėjau? Tu labai apsirinki, Paukštele.
Giedrius. Nelabai. Tu niekada nepatyrei tėvystės jausmo, nelaikei savo mažylio ant rankų. Būtent  tėvystė ir yra aukščiausia meilės moteriai išraiška. Šiandien dailininkams patarčiau piešti iš natūros tėvą su  kūdikiu ant rankų. Nors iš kur tu gali tai žinoti, juk moterų tu nemylėjai.

                                        Įeina Gydytojas, lydimas seselės.

Gydytojas. Sveiki, pacientai. Kaip laikotės? Girdėjau, pone Rainy, blogai miegojote? Kažkas prisisapnavo?
Rainys. Nepamenu.
Seselė. Nepamena jis... O užuolaidas kurių galų plėšėt?
Rainys. Nepamenu.
Seselė. Nepamena jis.
Gydytojas. Gerai, palikim tai. Užuolaidos, matau, vėl kabo, tai viskas kaip ir tvarkoje.
Giedrius. Užuolaidos nelygiai sukabintos.
Gydytojas. Su jumis, beje, dar nespėjau susipažinti. Jūs aktorius, taip? Buvęs? Eee....
Seselė. Paukštelė. Giedrius Paukštelė. Užuolaidos jam nelygiai sukabintos. Perkabink lygiai.
Gydytojas. Taip taip, žinomas, labai žinomas. Priminkit, beje, kur jūs vaidinot. Žinot, ta atmintis. Senatvės požymiai neaplenkia taip pat ir medikų. Taigi, ką jūs vaidinot?
Giedrius. Argi tai svarbu dabar? Blogus berniukus.
Rainys. Taip, jo tokia faktūra tik blogiečius vaidinti. Cha cha cha.
Gydytojas. O čia, deja, teks vaidinti gerus dėdes, apgailestauju. Blogų vaidmenų neskiriame. Norėjau pasakyti blogiečių. Blogiečius mes, taip sakant, kaip tose pasakose išvežame į užkulisius. Matėt, kaip teatre aktoriai vaikų klausia: „Vaikai, ką darysime su vilku? “ arba...., sakykim, „su Barmalėjum? “ Ir vaikai šaukia: „Nušauti jį, į kalėjimą“ ir panašiai. Kalėjimo mes, aišku, neturim ir pacientų nešaudom, bet atskirą palatą suteikti galim.
Giedrius. Jūs man kažkur matytas. Ir tai, kad nešaudote pacientų, man kažką primena. Tikrai, šį tekstą esu girdėjęs, vaikai būtent taip ir šaukia: „Nušauti jį. Į kalėjimą. “ Arba siūlo vilką pagaidinti. Arba nupjauti jam kiaušus. Tikrai.
Gydytojas. Hm, tokie cinikai? Derėtų juos mėnesiui atsiųsti pas mus intensyviam gydymui.
Seselė. Mes juos prie lašelinių prijungtume.
Rainys. Ir tramdomuosius marškinius...
Gydytojas. Kas be ko, ir tai yra numatyta mūsų įstaigoje, juk nežinai kas gali atsitikti, pasitaiko visokių pacientų. Bet jūs menininkai, kultūringi žmonės, tikiuosi, drastiškų priemonių imtis neprireiks. Be to, žinot, man šovė mintis - jūs galėtumėt suruošti naujametinį vaidinimą. Įjungsite į saviveiklą pacientus ir medicininį personalą.
Seselė. Ačiū, tik be manęs.
Rainys. Ne ne, be jūsų kaip tik nieko nebus, jūs būtinai turėsite dalyvauti.
Gydytojas. Aš, pamenu, institute dalyvavau šokių būrelio veikloje, bet galiu ir vaidinti.
Rainys. Sutinku jus pamokyti  ir režisuoti būsimą  vaidinimą.
Giedrius. Tau derėjo iškart pradėti savo veiklą čia, būtum savo vietoje, nereikėjo lįsti į teatrą.
Gydytojas. O, matau nesutarimus kūrybinėje plotmėje. Tai gali gerai paveikti jūsų gijimo procesui.
Giedrius. Kuria prasme?
Gydytojas. Jūs galite sunaikinti vienas kito nervines ląsteles, tame tarpe ir vėžines.
Rainys. Bet man nieko nereikia naikinti. Aš nenoriu būti sunaikintas. Todėl geriau iš karto suteikite jam tą  atskirą palatą.
Gydytojas. Neskubėkim. Viskam savas laikas. Pažiūrėsim, kaip jums seksis adaptuotis, ir tik tada imsimės adekvačių priemonių. Peržiūrėjau, beje, jūsų ligos istoriją ir nukreipsiu pas savo gerą pažįstamą operacijai. Pašalins prostatą ir vėl jausitės gerai.
Giedrius. Jūs kalbate apie mane, ar tai žodžiai iš kažkokio spektaklio?
Gydytojas. Kokio spektaklio? Juk sakiau, aš lankiau tik šokių būrelį, jokio teksto niekada nesimokiau.

                                                              Kita scena. Parkas.

Tardytojas. Aš suprantu jūsų jausmus, gerbiamas Paukštele, bet šiuo atveju nemanau, kad jums vertėtų grįžti taip toli į praeitį. Pažvelkit, kokie nuostabūs lapai, auksinis ruduo, kaip pasakytų Levitanas. Kaip bėga laikas. Kažkada buvome jauni, turėjome kitus idealus, prisitaikėme prie jų.
Giedrius. Kodėl jūs vartojate daugiskaitą? Aš nesitaikiau.
Tardytojas. Argi? O kaip tas sutikimas bendradarbiauti ir naudoti operatyvinį slapyvardį Sparnas? Juk toks raštas yra jūsų byloje, aš pats mačiau.
Giedrius. Nesuprantu, apie ką kalbate?
Tardytojas. Slaptųjų agentų kartotekoje mačiau jūsų bylą, sutikimą bedradarbiauti su Tarybų Sąjungos Valstybės Saugumo Komitetu. Jūsų parašas, viskas kaip priklauso. Aš viso to neišsigalvoju. Nežinau, kas jus užverbavo, pamenu tik, kad buvote  nepalankiai nusiteikęs mano adresu, kaip ir dabar, bet gal su kitu darbuotoju jūs draugiškiau sutarėte? Kodėl aš jums nepatinku?
Giedrius. Todėl, kad tu esi šlykštus manipuliatorius, kagėbistas.
Tardytojas. Todėl ir patarčiau pamiršti praeitį, gyventi šia diena. Carpe diem. Matote, koks puikus šis lapas. Po kelių dienų jis susitrauks, susisuks, pasidarys traškus ir bus miręs. Taip ir žmogaus gyvenimas, tik viena diena. Beje, noriu priminti, kad Komitetas pastoviai gaudavo informaciją iš teatro apie tai, kas ką pasakė arba kokią potekstę įdėjo į savo vaidmens tekstą. Ir net kai kūrėsi Sąjūdžio kuopelės, ta informacija tekėjo. Mes buvome gerai informuoti. Tad grąžinti dabar visa tai, išvilkti į dienos šviesą, būtų bereikalingas vandens drumstimas. Niekam neatneštų naudos. Tas lapas jau miręs, palikim jį.

                                                Kita scena

Rainys. Pašalins prostatą ir vėl jausiesi gerai.
Giedrius. Tu kartoji ne savo tekstą. Šiuos žodžius turi sakyti aktorius, vaidinantis gydytoją.
Rainys. Viešpatie! Ar tu pablūdai? O ką aš vaidinu?
Giedrius. Tu vaidini išprotėjusį senį. Kuris kažkada visai atsitiktinai užėmė režisieriaus pareigas teatre. Būtina pridurti programėlėje, kad jas užėmei be reikalo. Aš pasirūpinsiu, kad ten atsirastų šis prierašas.
Rainys. Paukštele, ar tau visai smegenys susisuko? Aš pašauksiu gydytoją. Gal jis dar galės tau pagelbėti.
Giedrius. Eik velniop! Tu man nusibodai, visada painioji tekstą. Kada pagaliau jį išmoksi?
Rainys. Žinai, o būtent dėl to, kad esi nenuspėjamas, aš ir vengdavau duoti tau vaidmenis. Ne dėl to, kad gėrei, kas negėrė, čia tu teisingai pastebėjai, visi gėrė, bet tu galėjai spektaklio metu pakeisti visą eigą, sudėlioti akcentus visai ne ten, kur buvo numatęs režisierius ir taip toliau.
Giedrius. Jei režisierius nesupranta pjesės esmės, tai aktorius tiesiog privalo kažką keisti.
Rainys. Ne! Aktorius tėra aklas režisieriaus valios vykdytojas. Bet ką tu žinai, tu juk nieko nebaigei.
Giedrius. Baigiau, baigiau! Ir tu gerai tą žinai. Aš tau įrodysiu, man tereikia nuskristi į Maskvą ir pasiimti diplomą. Savo metu jo nepaėmiau, nes mane pripažino visi režisieriai ir be diplomo, jo niekas nereikalavo, mane visi graibstė, laiko skraidyti nebuvo, bet dabar aš nuskrisiu, dabar aš tau jį pristatysiu!
Rainys. Gerai, nusiramink, nereikia man tavo diplomo.
Giedrius. Aš nuskrisiu, tu pamatysi.
Rainys. Nuskrisi, žinau, kad nuskrisi. Geriau iškart būtum ten, o ne čia skridęs.
Giedrius. Dar nevėlu.
                                          Pauzė.

Rainys. Tu pamiršai paprašyti „ančiuką“. Mes vėl turėsime juo dalintis. Kaip keista, niekada nemėgome vienas kito, o dabar turime dalintis tuo, kas mumyse taip intymu.
Giedrius. Turi galvoje šlapimą? Galiu visą tau atiduoti, man jo nereikia.
Rainys. Prieš mirtį bent nebūk vulgarus.
Giedrius. Dar nežinia kaip su ta mirtimi.
Rainys. Bet pagalvoji apie ją?
Giedrius. Dabar jau ne.
Rainys. Ką  reiškia dabar?
Giedrius. Po Tomo mirties jau nebegalvoju. Nustojau gerti ir noras mirti dingo.  Atvirkščiai, nenumaldomai trokštu gyventi.
Rainys. Aš irgi jau daug metų nebegeriu.
Giedrius. O kaip čia patekai?
Rainys. Aplinkybės. Mano butą išvaržė. Daugiau jokio turto neturėjau, kaip gavau iš valstybės, taip per visą gyvenimą nieko ir nesukaupiau. Buvau skolingas kažkiek už elektrą, šildymą, visai nedaug. Bet nesutikau mokėti, nes įtariau, kad namo administratorius sukčiavo. Galų gale skola augo, o aš bylinėjausi, ji vis augo, aš bylinėjausi, kol viskas baigėsi pralaimėjimu. Tada ir išvaržė mane. Pagalbos iš niekur nesulaukiau. Pinigai atiteko tiems aferistams, man visai mažai teliko, už tiek nusipirkti nieko jau negalėjau. Belstis pas brolį nenorėjau, jis turi šeimą, kam aš jam reikalingas. Pasirinkau šią vietą.
Giedrius. Ir visą laiką gyveni čia vienas?
Rainys. Norėtum. Jau trečias prieš kelias dienas mirė. Tu į jo vietą.
Giedrius. Į mirusiojo?
Rainys. Prie manęs jų trys mirė, kiek mirė anksčiau, nežinau. O tu norėjai, kad tau atskirą namą pastatytų? Ir aš guliu kažkieno vietoje. Visi mes šioje žemėje ne patys pirmieji gyventojai.
Giedrius. Bet lovą išdezinfekavo?
Rainys. O kam? Jis gi ne nuo maro mirė. Atėjo laikas ir išėjo. Patalynę, aišku, pakeitė.
Giedrius. Aš būsiu ketvirtas.
Rainys. Ką  gali žinoti, gal aš pirmas išeisiu.
Giedrius. Tu gi sveikas.
Rainys. Ir sveiki būna išeina, o tau žadėjo greitą pagijimą.
Giedrius. Žinai, ką reiškia netekti prostatos? Tai reiškia, kad vaikščiosiu su pūsle, į kurią tekės mano šlapimas. Kiekvieną sekundę, nenutrūkstama srovele. Ta pūslė bus kažkur mano kelnių arba palto kišenėje. Eisiu gatve, išsitrauksiu buteliuką ... ir išpilsiu į gėlių vazoną.

                                                    Kita scena

Seselė. Atėjo.
Gydytojas. Kas?
Seselė. Marti. Jūs gi liepėt ją pristatyti, tai aš suradau jos telefoną ir prisakiau nedelsiant atvažiuoti.
Gydytojas. Kieno ma.... aaaa, prisiminiau. Gerai padarei, kviesk. Nors luktelk. Tegul pasikankina.
Seselė. Ji sakė skuba. Į darbą. Neturi laiko. Trepsi koridoriuje iš nekantrumo.
Gydytojas. Nieko, lai pasikankina. Kaip ji atrodo?
Seselė. Kaip atrodo? O ką aš žinau? Kaip marti. Kaip moteris atrodo.
Gydytojas. Tai gerai, kad atrodo kaip moteris. Bet mane domina, ar ji neatrodo kaip serganti?
Seselė. Ne, atrodo sveika. Ta prasme, pastovi ant kojų, o daugiau, ką aš galiu pasakyti be analizų.
Gydytojas. Kaip tik analizus ir reikės paimti. Gerai, eik, kviesk.
Seselė. Jūs pinigus, ne analizus imkit.
Gydytojas. Pas mane nieko neleisk.

              Įeina Paukštelės Marti (gali vaidinti ta pati aktorė, kuri vaidina Seselę ir Viltę)

Gydytojas. Prašom užeikit. Sėskitės. Nuo šiol aš gydysiu jūsų uošvį, todėl norėjau su jumis pasitarti, kai ką sužinoti.
Marti. Taip, aš nieko prieš, bet gal galiu kitą kartą užeiti, nes dabar turiu skubėti į darbą.
Gydytojas. O taip, žinoma, galite lėkti...
Marti. Tai aš tada...
Gydytojas. .... bet ar ne perdaug mes prarandame visur lėkdami? Leiskite patikrinti jūsų pulsą.        Taip ir maniau. Turėsiu jus apžiūrėti. Akys išduoda, kad turite problemų su inkstais.
Marti. Bet aš nieko nejaučiu.
Gydytojas. Ir ne tik. Turesiu padaryti jūsų širdies kardiogramą, atlikti šlapimo ir kraujo tyrimus. Bijau, kad nepavėluotume, gijimui yra svarbi kiekviena valanda.
Marti. Bet aš tikrai lig šiol maniau esanti sveika.
Gydytojas. Ką gi, tuomet jūs galite skubėti į savo darbą.
Marti. O kaip gi mano uošvis? Maniau jūs norite dėl jo pasikalbėti?
Gydytojas. Taip, norėjau, bet kai pamačiau jus, supratau, kad jums labiau reikia pagalbos.
Marti. Nejau tikrai taip matosi?
Gydytojas. Patikėkit.
Marti. Ką gi, tada aš trumpam pasiliksiu.
Gydytojas. O, tai neužtruks labai ilgai. Keletas tyrimų, testų ir būsite laisva. Prašau nusirengti.
Marti. Kiek?
Gydytojas. Kaip galima daugiau, noriu viską ištirti. Galite nusirengti nuogai.
Marti. Na, ką gi, jei reikia....
Gydytojas. Reikia. Būtina.
Marti. Tik prašom nusisukite.
Gydytojas. O kam? Aš juk noriu jus apžiūrėti.
Marti. Tikrai. Bet man taip nepatogu, visada gėdinuosi šito.
Gydytojas. Nieko, tai normalu. Pažiūrėsiu jūsų pulsą dabar. .... Taip, jis sutankėjo. Renkitės, renkitės. Jūsų gražūs klubai. Pagrįstai galite jais didžiuotis. Atsigulkite čia, ant kušetės. Galite užsimerkti, jei gėdinatės. Sakykite, ar čia skauda?
Marti. Ne.
Gydytojas. O ką jaučiate čia?
Marti. Lyg kutentų.
Gydytojas. Bet aš ir kutenu. O dabar parodykit gerklę. Sakykite: aaaaaaaaaaaaa. Truputį paraudusi... Kvėpuokit giliai. Gerai... Dabar įvesiu zondą į makštį ir paimsiu tepinėlį. Galite mankštintis. Judinkite klubus, jie tokie elastingi... Aaa... aa... Gerai, šiandien viskas. Apžiūra baigta, galite rengtis. Iš priekio nieko pavojingo neaptikau. Kitą savaitę apžiūrėsiu jus iš užpakalio.
Marti. Kitą savaitę?
Gydytojas. Jūs nekantraujate? Norite anksčiau? Deja, būsiu užsiėmęs. Iki pasimatymo.
Marti. Ačiū, daktare.

          Išeina. Po minutės įeina Viltė.

Viltė. Sveiki, daktare. Aš Paukštelės žmona.
Gydytojas. Ateikite rytoj, šiandien aš jau baigiau apžiūrą.
Viltė. Palaukit, kokią apžiūrą? Aš atėjau pasimatyti su savo vyru.
Gydytojas. Savo vyru? Bet jūs juo nesirūpinot paskutiniu metu, jūs jį metėt. Negyvenot kartu?
Viltė. O  kokią tai turi reikšmę? Taip, aš palikau jį, tačiau dabar jam sunku ir aš privalau būti su juo. Be to, mes neišsiskyrę.
Gydytojas. Vis tiek, ateikit rytoj.  Prieš tai aš turiu jus  apžiūrėti.
Viltė. O šiandien negalite?
Gydytojas. Ne, aš jau ne toks jaunas.
Viltė. Ta prasme?
Gydytojas. Ta prasme ateikit rytoj. Viso gero. Jūsų labai gražios kojos.
Viltė. Ką jūs sakot? Aš jas treniruoju.
Gydytojas. Gerai darot, ryt jas ir apžiūrėsime. Sudie.

                                                    Kita scena

Giedrius. Leisk paklausti tavęs, Dieve: ...?
Rainys. Kas tau, Paukštele?
Giedrius. ... ką reiškia visa ši nesąmonė? Šis pasaulis ir visa, kas mus supa?  Kokia tai fantazija? Kokia mūsų paskirtis joje?  Kodėl sugalvojai tokią  seką: pradžia, eiga ir pabaiga? Pasakyk, ar  ta  vizija jau įsikūnijo, ar dar tik tvyro tavo galvoje? Galbūt mes dar nesame realūs, gal tik gyvename tavo vaizduotėje? Gal vieną dieną tu išsiblaivysi ir suprasi, kad tokio iškreipto vaizdo tau nereikia ir  sukursi kitą, absoliučiai tobulą paveikslą, o šį niekalą  išmesi iš savo galvos, ir mes pradėsime naują veiklos etapą, užuot beprasmiškai egzistavę? Pasakyk, kiek tu numatęs murkdyti mus šitoje šizofreniškoje kakofonijoje? Sustabdyk tai, ryžkis. Suteik viltį suvargusiai senutei, kaimo inteligentui, negalinčiam pasirūpinti savo vaikais, jaunuoliui, kalinčiam iki gyvos galvos už padarytą nusikaltimą. Pasirodyk miesto aikštėje ir pasakyk, kad visa tai tebuvo kvailas sapnas, ir dabar visi yra perkeliami į amžinos palaimos šalį, kurioje nebus nei karų, nei ligų, nei mirties. Išgelbėk mus, Viešpatie.
Rainys. Iš kokios čia pjesės?
Giedrius. Elgetos monologas iš spektaklio „Laikrodžiai sustoja devintą“.
Rainys. Taip taip, prisiminiau. Kodėl dabar tau tai šovė į galvą?
Giedrius. Nežinau. Vaidinau karalių, o prisimenu elgetos tekstą.
Rainys. Bet tame naujametiniame vaidinime jo neskaitysi?
Giedrius. Naujametiniame?
Rainys. Na, apie kurį kalbėjo gydytojas. Aš maniau, mes sutikome paruošti spektaklį.
Giedrius. Ir kas tai bus?
Rainys. „Raudonkepuraitė“.
Giedrius. „Snieguolė ir septyni nykštukai“.
Rainys. „Vilkas ir septyni ožiukai“.
Giedrius. Gerai, man tinka.
Rainys. Bendro darbo labui laikinai užmirškime nesutarimus, tinka?
Giedrius. Bet tik laikinai.

                                                          II veiksmas

                                      Ligoninės lovoje guli Senutė.

Senutė. Dukrele! Dukrele! Grįžk namo, turiu tau užduotį.
Seselė. Mama, aš dar norėjau su draugais pažaisti.
Senutė. Gana. Turi skubiai keliauti į Seimą.
Seselė (pašnibžda). Pas senelę.
Senutė. A jobš.... taip, pas senelę...  į Seimą. Ji ten serga, insultas ar kažkas.... tai nunešk vaistų ir vandens duok atsigerti.
Seselė. Ir bandelių paimsiu.
Senutė. Bandelių nenešk, ji sena ir taip mirs, kam jai bandelės. Pati suvalgyk.
Seselė. Bet mama.
Senutė. Ir pedofilų pasisaugok, dabar jų pilna miške.
Seselė. Mama, tu supainiojai tekstą, miške yra vilkų, ne pedofilų.
Senutė. Žinau, ką sakau, miške pilna pedofilų. O vilkai tau nieko nedarys.
Seselė. Tai aš eisiu.
Senutė. Eik, tik nepamiršk pedofilų. Ir vaistus tris kartus dienoj ... su vandeniu...

                    Lova su Senute išvežama. Lieka Seselė. Ji renka gėles ir dainuoja.

Seselė.  Aš Raudonkepuraitė
              Nekalta mergaitė
              Tėvelio sodinta
              Mamos auginta.
                                          Pasirodo septyni Nykštukai.

Septyni nykštukai. Žiūrėk, mergaitė.
                              Aha.
                              Neaišku, ar ji mūsų.
                              O kieno dar? Daugiau nieko čia nėra.
                              Taip, bet mūsų Snieguolė turi būti balta, o čia raudona.
                              Gal jai mėnesinės?
                              Tokiai mažai?
                              Dabar vaikai anksti bręsta.
                              Gal patvarkom ją ir tada bus aišku, kas ji per viena. O jei tikra Snieguolė užeitų, pasakysim, kad supainiojom su kita.
                              Teisingai sakai. Užkalbinkim.
                              Mergaite, kur tu eini?
Seselė. Ar jūs pedofilai?
Septyni nykštukai. O kaip tu atspėjai?
Seselė. Man mama sakė, be to, apie jus išvien per žiniasklaidą kalba.
Septyni nykštukai. Ar būsi mūsų Snieguole?
Seselė. O ką turėsiu daryti?
Septyni nykštukai. Indus plauti.
                              Grindis mazgoti.
                              Langus šveisti.
                              Kilimus dulkinti.
                              Sumuštinius gaminti.
                              Ugnį kūrenti.
                              Vandenį iš šulinio nešti.
                              Drabužius skalbti.
Seselė. O ką jūs veiksite?
Septyni nykštukai. Tave tvarkysim.
Seselė. Kada jūs tai darysite, jei aš visą laiką užsiėmusi būsiu?
Septyni nykštukai. Tikrai, kada mes tave tvarkysim?
                              Nejaugi nėra nė vienos laisvos minutės?
                              Kaip čia išeina, ji visą laiką bus užsiėmusi? Kur žiūri profsąjunga?
                              Užsičiaupk tu.
                              Eikim pagalvoti.
                              Ateik, mergaite, vakare, tada duosim atsakymą, mums reikia pasitarti.

                          Nykštukai dingsta. Invalido vežimėlyje pasirodo Giedrius.

Seselė. Sveikas. Tu Vilkas?
Giedrius. Ir kas?
Seselė. Nieko, tiesiog gal turi cigaretę?
Giedrius. O tu jau turi penkiolika?
Seselė. O kodėl penkiolika? Juk šiaip nuo aštuoniolikos leidžiama.
Giedrius. Nežinau nuo kiek leidžiama, aš rūkyt pradėjau nuo penkiolikos.
Seselė. Tai neduosi?
Giedrius. Imk.
                              Abu užsirūko.

Seselė. Sako pedofilų pilnas miškas, ar ne?
Giedrius. Sako, na ir kas? Man tai nerūpi. Man prostatą išpjovė, dabar aš eunuchas. Gali kad ir nuoga nusirengti, man neatsistos.
Seselė. Tai apie senelę tada išvis neverta ir užsiminti?
Giedrius. Apie kokią senelę, tavo?
Seselė. Na taip.
Giedrius. O kur ji?
Seselė. Už miško. Tu ką, nekrofilas? Ji jau beveik mirusi.
Giedrius. Tai dar geriau. Ji pinigų gali turėti. Tu čia pabūk, o aš pažiūrėsiu.
Seselė. Man čia laukti? Kiek laiko?
Giedrius. Na, ateik už kokios valandos. Tik nieko neatsivesk, jokių pažįstamų.
Seselė. Kokių pažįstamų? Aš čia nieko nepažįstu.
Giedrius. Aha, mačiau kaip su tais nykštukais-ožiukais kalbėjai.

                        Giedrius išrieda. Ateina tie patys nykštukai, tik dabar jie ožiukai.

Ožiukai. Na va, vis dar lauki mūsų?
Seselė. Jūs dabar į ožius pavirtot?
Ožiukai. Kaip ir tu iš Snieguolės į kažkokią prostitutę pasivertei.
Seselė. Aš nepasiverčiau, tiesiog dabar mano sirgimo dienos.
Ožiukai. Aaaaaa.
              Ką sakė?
              Sakė, kad jai dabar mėnesinės prasidėjo.
              Tai nesiseka.
              Eikim Vilką susirasim, jį išbarškinsim.
              Atsibodai, iškrypėli.
              O ką, pisu kas juda.
Seselė. Vilkas į tą pusę nuėjo, pas mano senelę.
Ožiukai. Tai jį dabar ant senių patraukė?
              Eikim, pasivykim ir pagaidinkim tą asilą.
              O tu, mergužėl, kitą dieną pasirodyk, kai sveika būsi.

                        Ožiukai dingsta.

Seselė. Kvaili ožiai. Ir kodėl vyrams tik tai rūpi? Taip norėjau jiems padainuot.     

Išeina. Įvežama ta pati lova su Senute. Senutė žagsi. Negali sustoti. Bando nekvėpuoti. Nepadeda. Įrieda Giedrius. Pastuksena krumpliais į sieną.

Senutė. Kas ten... ik?
Giedrius. Čia aš tavo anūkėlė.
Senutė. Ik... nėr čia ko apsimetinėti... ik. Cigaretę turi?
Giedrius. O kaip gi.
Senutė. Tada... ik... užeik.
Giedrius. Pensiją jau gavai?
Senutė. Ar prašyčiau... ik… rūkyt, jei paštininkas jau būtų apsilankęs?
Giedrius. Tu sukta ir gudri senė, ne kartą esi mane apmovusi.
Senutė. Baik, Vilke, prisimink... ik... kiek kartų nuo medžioklių tave esu išgelbėjusi.
Giedrius. Kažkodėl neprisimenu. Ar todėl, kad pasenau, ar todėl, kad prostatą išpjovė?
Senutė. Kas čia tau ... ik ... taip, medžiotojai?
Giedrius. Aiskauda. Šundaktaris toks apsireiškė. Klausyk, ale taip karšta, tokia sausra užėjo, gerklė visai išdžiūvo. Gal turi bent lašą raminamųjų?
Senė. Tik pieno, kaimyne. Ik... juk žinai, kad tų lašų jau seniai... ik... nevartoju, ne tas amžius.
Giedrius. Sakau, gal vėl pradėjai? Žagsi lyg girta būtum. Kur tas pienas, bent jo atsigersiu? Gulėk nesikelk, pats prisipilsiu.
Senė. Uzbone. O ko tu taip... ik... smirdi, lyg prisimyžęs būtum? Gal jau į ... ik... kelnes varai?
Giedrius. Ne, į buteliuką. Reikia išpilti, jau pilnas. Kur tavo kibiras, į kurį tu šlapiniesi? (Atsistoja iš vežimėlio ir nueina prie lango.)
Senė. Pilk per langą... ik... ant rožių. Aš savo irgi ten pilu. Ik... gražius žiedus išleidžia.
Giedrius. Aha, tikrai. Vadinasi, myžalai joms tinka.

                      Giedrius pila šlapimą per langą. Pasipiktinę už lango pasirodo ožiukai.

Ožiukai. Aiiiiiii.
              Gaidy, ką darai?
              Ką jis čia išpylė?
              Myžalus. Savo šlapimą ant mūsų išpylė pyderas.
              Ot, gaidys!
              Dabar tai jam galas.
              Jis mano barzdą sušlapino!
Giedrius. Mergaitės, ką čia veikiate rožių darželyje?
Senutė. Ar jie... ik.... mano rožes išmindė? Na palaukite, chuliganai. Ik.... Suvalgyk juos, Vilke.
Ožiukai. Tegul tik pabando gaidys.
              Išeik, baily, pasirodyk.
              Aš jam galvą nusuksiu už tai, kad apmyžo.
Giedrius. Trolinate, mergaitės? Būkit  atsargios. 

Uždaro langą. Dar kurį laiką girdėti švilpimas. Giedrius prisipila pieno iš uzbono, geria.

Giedrius. Tu esi sena, daug gyvenime patyrusi, sakyk man, ko žmonės pykstasi, nesutaria tarpusavyje?
Senutė. Argi jie žmonės? Jie... ik ... ožiai, tu irgi ne žmogus, ... ik... tik vilkas.
Giedrius. Na taip, taip, bet vis tiek juk ir gyvūnai galėtų draugiškai sugyventi. Kodėl jie turi vienas kitą žudyti, ėsti? Tarkim, karvės, pastaruoju metu man jos patinka. Ramūs gyvuliai, niekam nelinki blogo, rupšnoja žolę, uodega baido įkyrias muses ir kartais sielvartingai sumūkia. Duoda pieno ir mėsos. Tai yra, beširdžiai žmonės jas begėdiškai nužudo. Aš pagalvojau, o kodėl visi negalėtų pereiti ant žolės? Aš pats, prisipažinsiu, bandžiau valg... ėsti žolę. Nebuvo labai skanu, bet, manau, su laiku priprasčiau. Prie visko priprantama. Pagalvok tiktai, juk tada išnyktų masinės žudynės, visi gyventų santarvėje ir sutarime. Gerbtų ir mylėtų vienas kitą.
Senutė. Aš tai žolės ... ik ... ėsti nenoriu.
Giedrius. Gali valgyti avižas. Arkliai mėgsta avižas. Man irgi patinka avižų košės, dribsniai, avižiniai sausainiai. Spėju, reikia visuotinai išaiškinti vegetarizmo naudą ir paskelbti moratoriumą žudymui. Kaip tu galvoji?
Senutė. Nežinau... ik..., ar tai padės. Problema, ko gero, yra gilesnė, ... ik ... nei žolės valgymas.
Giedrius. Tikrai, gyvenimas sudėtingas mechanizmas.

                                Įbėga įsiutęs Rainys.

Rainys. Stop! Aš nesuprantu, ką jūs čia darote? Iš kur šitas tekstas? Jo nėra pasakoje. Tu vėl iškreipi pastatymą.
Giedrius. Kas jis toks? Tu jį pažįsti?
Senutė. Ne, ... ik... pirmą kartą matau tokį. Kažkoks... ik... valkata.
Rainys. Nustokit iš manęs tyčiotis. Aš režisuoju šį vaidinimą ir reikalauju, kad vykdytumėte mano nurodymus.
Senutė. Matai koks... ik... akiplėša, įsibrovė į svetimus ... ik... namus ir diktuoja savo sąlygas. Gal tu, Vilke,... ik... gali jį išvaryti, aš rasiu tau tų... ik... lašų.
Giedrius. Klausyk, žmogau, mes tavęs nepažįstame, ramiai sau kalbamės. Tuoj čia ateis medžiotojai, jie turi šautuvus, bus didelis susišaudymas. Geriau eik savo keliais.
Rainys. Eikit po velnių! Tu kaip visada viską sušiki. Ir kodėl aš tavim patikėjau?     
                                         
                                    Išeina.

Giedrius. Na matai, atsikratėm. Nešk tą puslitrį. Gyveni labai judrioj vietoj, magistralėj,  visi tik zuja aplinkui.
                                         
                          Rainys grįžta.

Rainys. Ne, palauk.
Giedrius. Ar aš nesakiau, greitkelis.
Rainys. Tu vis šaipaisi, bet teatras, menas ne tai, ką tu įsivaizduoji darąs. Tai, ką tu darai, vulgaru, šlykštu ir be skonio. Jokios poezijos, jokio romantizmo, vien tik nusibodę instinktų vaizdavimai. Primityvus natūralizmas. Tu propaguoji dokumentiką, kasdienybės vaizdavimą: ateikite ir aš jums parodysiu gyvenimą tokį, koks jis yra, be pagražinimų. Kuo daugiau aktualijų, realizmo ir gatvės leksikos. Pažiūrėjęs tavo spektaklius, žiūrovas nusiramina, vadinasi aš gyvenu teisingai, ir toliau gyvena vulgariai, nemato akstino keistis, nejaučia poreikio pakilti mintimis virš buities, permąstyti savo egzistenciją. Niekada nemėgau tokio teatro. Tai darkymasis, žemiausių instinktų tenkinimas ir nesugebėjimas pakylėti žiūrovą į aukštesnį mąstymo lygį. Žiūrovas turi ateiti į teatrą vienoks, o išeiti kitu žmogumi, bent pusvalandį po spektaklio turi kankintis mintimi, kad kažką savo gyvenime daro ne taip. Arba, pasikrovęs estetikos, turi svajoti apie romantiškus dalykus: pasimatymą mėnesienoje, pasiplaukiojimą dviese valtele su mylimuoju ir taip toliau. Juk kodėl dažnai išgirstame taip kreipiantis į merginą: ei, pupa, nenori paseksuoti ar kokią nors panašią vulgarybę? Todėl, kad iš mūsų dienotvarkės išnyko knygos, dailė, teatras ir muzika, visą laisvalaikį pasiglemžė internetas, ir jei pasitaikė proga netikėtai ateiti į teatrą, o ten taip pat nėra nieko šviesaus, tai kas gi tada jaunam žmogui belieka. Jis išėjo nepamatęs kito pasaulio, išėjo nesukrėstas, be klausimų, patenkintas savo egzistencija ir nematantis reikalo keistis. Nepraėjus ir dešimt minučių, už kampo sutikęs patelę, nedelsdamas pakvies ją į lovą.
Senutė. Aš patarčiau tai patelei... ik... priimti kvietimą. Jei dabar man... ik... būtų galimybė sugrįžti į jaunystę, daugelio tokių pasiūlymų... ik... neatmesčiau. Iš tikrųjų moteriai... ik... tai vienintelis reikalingas gyvenime dalykas, ... ik... nežinau, kaip vyrams.
Rainys. Darykit, ką norit, nors pasikarkit visi, aš išeinu.
                                         
                                                    Išeina.

Senutė. Kas jam? Ik... Labai nervingas.
Giedrius. Niekur jis neišeis. Miškas didelis.

                                          Įeina seselė.

Seselė. Senele, tu gyva?
Senutė. O ką, manei,... ik... kad mane vilkas suėdė? Jis dabar ant žolės ... ik... sėdo. Mėsos nevalgo.
Giedrius. Aš taip nesakiau, tai tebuvo pamąstymai. O jauną kulšelę mielai sukrimsčiau pietums.
Seselė. Čia jis apie mane?
Senutė. Apie ką gi daugiau. Ik... kiek vilką bemaitinsi, vis tiek... ik... į mišką žiūri. Nieko nebus, reikia ... ik... medžiotojus kviesti.
Seselė. Nereikia, aš ne viena, yra kas mane apgins.
Giedrius. Kas?
Seselė. Mano draugai, mano kiemas, septyni nykštukai.

                        Įeina Septyni nykštukai.

Septyni nykštukai. Seni, ko kabinėjiesi prie vaikų?
                              Ji mūsų.
                              Supratai?
                              Gal nori į nosį?
                              Eik savo keliais.
                              Tau į prieglaudą laikas.
Senutė. Į zoologijos ... ik... sodą.
Giedrius. Vaikinai baikit. Aš tik ėjau pro šalį, nemuškit. 
Senutė. Tik jau ne mano namuose. Ik... eikit į lauką.
Giedrius. Palaukit, nustokit mane stumdyti. Aš tuoj viską paaiškinsiu. Ar čia tas tekstas, jūs esate tikri? Čia juk ne tas tekstas. Turėtų skambėti kitaip. 
Seselė. Kaip?
Giedrius. Aš nepamenu, bet tikrai ne toks tekstas.
Nykštukai. Ką jis čia paisto?
                  Kokį tekstą jis turi omeny?
                  Ar kas turi kitą tekstą?
                  Gal jis bijo muštis?
Giedrius. Palaukit. Prisiminiau. Ji, Raudonkepuraitė, turėtų klausti manęs, kodėl mano tokios didelės akys.
Nykštukai. Bet juk ji Snieguolė, ne Raudonkepuraitė.
                  Jai tik mėnesinės.
                  Visai nedidelės akys.
                  Akys kaip akys.
                  Jei bijai muštis, taip ir sakyk.
                  Į akį mes tau gal neduosim.
                  Tik į nosį.
                  Ei, rūkyt ar turi?
Giedrius. Turiu, turiu. Darom pertrauką. Užrūkykit. Paskui pratęsim.

          Vaišina visus cigaretėmis. Visi rūko. Ilga pauzė.

Giedrius. Ech, niekas nenori mirti. (Pauzė.) Miršta visi, taip surėdyta, bet niekas to nenori. Kodėl? Jeigu mirtis natūrali pabaiga, tai kodėl taip niekas jos nenori? Kodėl visos kitos pabaigos visiems tinka, o ši ne? Juk kai miegam, o paskui prabundam, arba baigiame valgyti, mylėtis, ilsėtis niekas dėl to nesipriešina, neprotestuoja, nebijo baigties, o gyvenimo pabaigos visi paniškai bijo. Negaliu to suprasti. Klausykit, gal mirties apskritai neturėjo būti? Gal kažkur įsivėlė klaida? Gal mes turėtume gyventi amžinai?
Nykštukai. Ką jis čia šneka?
                  Tu supranti ką nors?
                  Čia tas kitas tekstas?
                  Jam stogas pavažiavo.
                  Jis galvoja, kad mes jį užmušim.
                  Ei, seni, mes pajuokavom.
                           
                              Įeina Gydytojas.

Gydytojas. Prašau visus liautis rūkius ir tada niekas nemirs.
Senutė. Pagaliau daktaras pasirodė. Duokit Vilkui aspirino, nes jam protas pasimaišė.
Nykštukai. Jam akis skauda.
                  Jo akys labai didelės.
                  Jis nenormalus.
                  Daktare, man hemorojus. Duokit žvakutę.
                  Tuoj tau Daktaras Aiskauda klizmą įstatys ir praeis.
Gydytojas. Gana blevyzgot, eikit visi. Raudonkepuraitė tegul pasilieka. Noriu ją apžiūrėti.
Nykštukai. Jai tik mėnesinės, ką ten žiūrėti.
                  Mes jos neužkrėtėm.
                  Mes dar nieko jai nedarėm.
                  Dar nespėjom.
Gydytojas. Eikit. Ir užgesinkit tas cigaretes, mišką padegsit.
Senutė. O mane kada, daktarėli, apžiūrėsit?

                              Visi išeina. Lieka tuščia senutės lova.

Gydytojas. Gali nusirengti.
Seselė. Nuogai?
Gydytojas. Taip. Reikia apžiūrėti.
Seselė. Jūs pedofilas?
Gydytojas. Pediatras. Aš pediatras, vaikų gydytojas. Daktaras Aiskauda.
Seselė. Vis tiek skamba kaip pedofilas.
Gydytojas. Gulkis, gali užsimerkti. Nebijok, neskaudės. Sakyk aaaaaaaaaaa. Dabar įvesiu zondą. Nespurdėk.
                         
                      Įeina Medžiotojas.

Medžiotojas. Atleiskit, turbūt ne į tą palatą atėjau. Čia tu, Karoli? Ką veiki su šiuo vaiku?
Gydytojas. Kodėl nesibeldi, tėve? Turi gulėti savo lovoje.
Medžiotojas. Mane paskyrė vaidinti. Kaip aš galėjau atsisakyti? Bet ką tu darai su tuo vaiku?
Gydytojas. Čia ne vaikas. Išeik, tu tikrai atėjai ne į tą palatą. Vaidinimas vyksta gretimoje.
Medžiotojas. Kaip tai ne vaikas, ar čia ne Raudonkepuraitė? Juk čia jos rūbai?
Gydytojas. Taip, bet tu turi ieškoti Vilko, tu turi nušauti Vilką. Tavo toks tikslas, ar pamiršai? Pasakoj taip parašyta. O aš gydau Raudonkepuraitę. Aš Daktaras Aiskauda, supranti? Kaip parašyta pasakoje. Aš turiu suteikti šiai mergaitei pirmą pagalbą. Po Vilko pasikėsinimo jai prasidėjo menstruacijos.
Medžiotojas. Nežinau, kaip ten parašyta pasakoje, aš jau per senas, neprisimenu, bet tu visada per daug domėjaisi mergaitėmis ir niekaip negali nuo to pasveikti.
Gydytojas. O tu norėtum, kad domėčiausi berniukais? Manęs jie nedomina. Išeik, tėvai, eik ieškoti Vilko, tu turi jį nušauti. Po to mes eisime pietauti, paskui prigulsi, išgersi vaistų ir užmigsi. Eik.
Medžiotojas. Tu manęs nestumdyk. Raudonkepuraite, renkis, eisime ieškoti Vilko. Daktaras Aiskauda tave apžiūrėjo, pasakyk jam ačiū ir viso gero.
Gydytojas. Gerai, pasilik, aš tau duosiu baltą tabletę. Juk tu mėgsti baltas, apvalias, mažas tabletes.
Medžiotojas. Man geriau milteliai, balti milteliai. Duok jų ir aš išeisiu.
Gydytojas. Gerai, imk ir eik. Šiandien daugiau negausi.

                                Medžiotojas išeina.

Seselė. Jūsų tėvas narkomanas?
Gydytojas. Deja. Prieš nepriklausomybę jis buvo saugumo tardytojas. Jam buvo nesudėtinga gauti narkotikų. Tada jis ir įprato.
Seselė. O kodėl jūs jį laikote čia, o ne namuose?
Gydytojas. Kiek galėjau laikiau, bet kai berniukai paaugo, pastebėjau, kad jis daro jiems blogą įtaką. Supažindina su alkoholiu, cigaretėmis, narkotikais ir net tvirkina juos. Tai siaubinga. Mano tėvas iškrypėlis. Dabar jau penkeri metai gyvena čia. Kaip aš nuo jo pavargau.
Seselė. O kaip jo sveikata?
Gydytojas. Puikiausia, nors ir neatsisako žalingų įpročių. Niekaip šito nesuprantu.


                        Kita scena. Nykštukai ir Giedrius rūko, Senutė miega sudedamoje lovelėje. Įeina Medžiotojas.

Medžiotojas. Laba diena. Atsiprašau, kuris būsite Vilkas?
Septyni nykštukai. O kam tau, tėvuk, jo reikia?
                              Gal tau geriau tiktų Senelė? Tai štai ji.
Medžiotojas. Ne, Senelės man nereikia. Turėjau Senelę, bet jau palaidojau. Tiksliau sakant, tada ji dar nebuvo Senelė, jauna moteris buvo, kai mirė, keturiasdešimties metų. Seniai tai buvo. Aaaaa, prisiminiau, taigi man Vilko reikia, jūs mane visai supainiojot.
Giedrius. Kažkoks tu, seni, apspangęs. Gal klijų prisiuostei?
Medžiotojas. Ne, klijų nesu bandęs. Man nereikia klijų, aš gaunu kokaino.
Septyni nykštukai. Oho, tai pavaro senis.
                              Gal ir mum turi?
Medžiotojas. Čia, kiek ant rankos liko, jei norit galit uostyt.

                      Nykštukai prišoka ir uosto medžiotojo ranką.

Giedrius. Tai kam tau manęs reikia?
Medžiotojas. Tu Vilkas?
Giedrius. Žinoma, negi neatpažįsti?
Medžiotojas. Atpažįstu. Man regis, tu Paukštelė.
Giedrius (po pauzės). Palauk, ar tik ne tardytojas būsi? Kuris apie mirusius lapus kalbėjo?
Medžiotojas. Neprisimenu. Apie lapus nieko neprisimenu. Apie kokius lapus? Žinau tik, kad turiu tave nušauti. Man sūnus taip sakė. Sakė, surask Vilką ir nušauk.

                      Išsitraukia revolverį.

Giedrius. Ei, seni, nekvailiok. Aš Paukštelė, ne Vilkas.
Medžiotojas. Tu Vilkas. Paukštelė buvo jaunas, gražus vyras. Tu Vilkas, sūnus liepė man tave nušauti. Taip pasakoje parašyta.
Giedrius. Neeeee...

                Medžiotojas iššauna. Nykštukai išsigandę atšoka, po to klykdami išbėga. Senutė prabunda.

Senutė. Ach, medžiotojai pagaliau atėjo. Seniai laukėm.

                              Įbėga Rainys. Puola prie Giedriaus.

Rainys. Na matai, prie ko privedė tavo improvizacijos.
Giedrius. Viskas gerai, Katine. Viskas gerai... Aš turėjau mirti...
Rainys. Ne, juk tave išoperavo.
Giedrius. Koks ten gyvenimas be prostatos? Su myžalų buteliuku.
Medžiotojas. Aš turėjau nušauti. Taip pasakoje parašyta. Be to, Daktaras Aiskauda liepė.
Rainys. Bėk, kviesk čia tą daktarą, greičiau.

                    Medžiotojas išbėga. Senutė vėl užmiega.

Giedrius. Viskas gerai. Jau ketvirtas iš tavo palatos bus išėjęs. Ilgai gyvensi, Katine. O dėl teatro... tu neteisus. Aš nesimėgavau vulgarybėmis, man jos taip pat šlykščios, bet parodyti jas reikia taip, kad žiūrovui būtų gėda dėl savo elgesio. Atspindys – tai nėra pritarimas, greičiau kreivas veidrodis.
Rainys. Aš vis tiek turiu į tai savo požiūrį. Suprantu, ką tu darydavai, tai būdavo paveiku, bet ne mano skoniui.
Giedrius. Tiek to, leisk ramiai numirti, nenoriu iki paskutinės minutės ginčytis su tavim.
Rainys. Atleisk man.
Giedrius. Kad išmetei iš teatro?
Rainys. Ne dėl to. Įdaviau tave saugumui tada. Buvo sunku anksčiau prisipažinti. Žinau, kad mirsi, o man bus sunku gyventi, kai žinosiu, kad neatleidai.
Giedrius. Išmesk mano buteliuką. Smirda labai. Jaučiu, kad daugiau į jį nedarysiu.

              Rainys išeina su buteliuku. Įeina Viltė.

Viltė. Giedriau, tu čia? Maniau bus gydytojas. Atėjau į apžiūrą. Patikrinimą. Praeitą savaitę tikrino iš priekio, šiandien turi apžiūrėti iš užpakalio. Sakė kažkoks limfmazgis atsirado dubens srityje. Kaip tau čia, gerai? Teatre nieko naujo. Tiksliau gavau vaidmenį pas... tu mane girdi? Kas tau? Tu toks išblyškęs. Gal tau ko nors reikia?
           
                                        Įeina Gydytojas.

Viltė. Daktare, gal pirma apžiūrėkit mano vyrą, jam kažkas atsitiko. Jis tyli. Paskui mane.
2012-12-14 09:40
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 7 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2013-01-12 13:27
grynasgonzo
Matai, be manęs daug geriau užbaigei, - kas gi aš prieš talentingojo Svoločiaus dramaturginę galią? Bet, žinoma, man labiau patiko II veiksme išlietas įniršis ir pašaipa. Rekomenduotinas.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-12-14 21:54
Geraširdis Meistras
Šiaip, tai mane visada stebina autorių nekomunikabilumas. Negi sunku susidraugauti su lietuvių kalbos mokytoja. Juozą Baltušį redagavo nnn redaktorių, sekretorių ir tik tada parodydavo skaitytojui.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2012-12-14 21:48
Geraširdis Meistras
Ar čia taip tyčia: kaip pavardė (kokia pavardė), ji nudavė, kad neišgirdo (apsimetė, kad...)
Ai, scenarijus geras, bet toks bemoksliškas gramatiškai užrašymas. Ir tas - saugumiečio noras atleisti, na, ka-koks dirbtinokas. Pabaiga neįtikina. Liga lieka. Net mirus.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą