Priėmimo skyrius

Svetimų kančių stebėjimas rijo laiką. Stiklinės priimamojo durys neužsiverdavo. Raudonai apsirengę greitosios medicinos pagalbos sanitarai be perstojo tiekė žmones,  vežė, nešė, vedė.
Stipresni ateidavo patys ar lydimi artimųjų. Kraujas,  sužalojimai, žmogiškų kūnų deformacijos patekę į priėmimo skyrių, tapdavo natūraliais,  nuolat kintančiais, bet būtinais  šios medicininės paskirties patalpų interjero elementais.
    Laukiamąjame visos sėdimos vietos užimtos ligonių, juos lydintys stovėjo arba nekantriai vaikštinėjo aplink.
Nereikalingo gailesčio jausmo neliko. Jo vietą užėmė vertinimas sužalotų ar nusilpusių žmonių ir galimi jų pagydymo būdai.
Nelabai buvo žiūrima ar vyras ar moteris, ar senas ar jaunas, daugeliui buvo reikalinga ypatingai skubi pagalba ir viešpatavo jos suteikimo pirmenybė prieš kitas mažiau reikšmingas aplinkybes.
Pravėrus duris,  priėmimo reanimacijos palatos scena: kraštuose suguldyti vyrai,  šešėliai už širmų, priešaky vienas be perstojo kamuojamas traukulių, kitas iki pusės pamėlynavęs.
Vidury ant vežiojamos lovos jauna beveik nekvėpuojanti moteris, apsupta medikų, įrėminta lašelinių stovų. Nugirdom,  kad jos būklė sunkiausia, o priežastis bitės įgėlimas.
    Visoje toje skuboje nebuvo suirutės, panikos, registratūros medsesuo savo išvaizda, veiksmais elgėsi tvarkingai tiksėjo kaip šveicariškas laikrodis.
Šią skausmo pritvinkusią erdvę į vieną pusę tirpdė ilgas koridorius, iš kitos pusės prasiveriančių durų skersvėjis, įleisdamas  sužalotus,  ligotus ar net mirties ženklu pažymėtus senolius, gelsvai pilkais veidais. Mano atvežtas žmogus buvo paguldytas ant vežimėlio, jį kamavo traukuliai, vėmimo priepuoliai, drebinantys visą kūną.
  Nerimo skausmo, laukimo sunkumą stelbė tikėjimas medikais, jų gan nebloga savitvarda ir susiklausymu ekstremaliame priėmimo skyriaus spektaklyje.
  Koridoriaus sienas užvaldę  paveikslai atrodė kaip ramybės  atsvara,  tai jūrai skausmo, skubėjimo, užmiršus gailestį, vyraujant pareigai ir profesionalumui.
  Pagaliau priėjo eilė mano atvežtam ligoniui, todėl  praleidusi kelias valandas priėmimo skyriaus laukiamąjame, su malonumu išlėkiau į saulėtą ir žalią lauką.
  Vakare sulaukiau telefono skambučio, susitikau su žmogum prieš kelias valandas atrodo buvusiu sunkiu ligoniu. Veido spalva nebeturėjo to mirties pilkumo, jis žengė dar lėtai, bet jau tvirtėjančiais žingsniais ir bandė šypsotis.