Klaipėda

Šiame mieste niekada nesustoja autobusai, važiuojantys iš taško A į tašką B. Sunkiai riedėdami per senamiesčio grindinį, jie vis dar sugeba patraukti turistų žvilgsnius ir kreivus rankų mostus. O raudono įdegio plytelės kenčia nuo jas užklupusio svorio.

Šis miestas turi savo kvapą. Jis kvepia ant šaligatvio nukritusiais rausvais rudens lapais, kuriuos rytais renka į mokyklas skubančių vaikų rankos. Jis kvepia nedžiūvančiais dažais, varvančiais nuo šimtamečių namų sienų, medžiais, šnibždančiais nesuprantama kalba, vėju, virstančiu į žmogui nepavaldžią jėgą. O kur dar tūkstančiai dirbtinų ir netikrų kvapų, kylančių nuo nuodėmingų ir keistų žmonių kūnų.

Šis miestas gyvena savo gyvenimą. Šio miesto gatvės paženklintos džiaugsmu ir liūdesiu, juoku ir meile, viltimi ir ieškojimais. Niekas nepasakys, kiek kavos puodelių išgerta, kiek skausmo išlieta vyno taurėje, kiek pokalbių išsakyta, o kiek nutylėta, kiek praeivių praeita ir kiek dar praeis.

Mano miestas - mano namai. Namai, kuriuose jaučiuosi savas ir visada laukiamas. Bet kokiu paros metu, bet kokiu metų laiku. Žiemą, kai miestas apsigaubęs baltais kailiniais, o ant sniego virtinės krenta akinančiai ryški žibinto šviesa. Vasarą, kai danguje krenta tūkstantis ir viena žvaigždė. Visada.

Šiame mieste žengiau pirmuosius savo žingsnius. Šis miestas mane išmokė suklupti ir vėl stotis. Rizikuoti ir tikėti, jausti ir prarasti. Nekeisčiau šio miesto į nieką.