Odė šaltiniuotam Vijolių kaimui

Versmėm požeminėm  maitinta upelė Vijolės
Pagerbus kalnelį  ir šilą
Čia karčema buvo amžiuj berods septynioliktam
Ta žemė vadinos valakų dvarų ir bažnytine
Prie miesto Šiaulių vakarop saulėlydžius lydi
Tik kuklios istorinės žinios
Einu  palikimo vertybių ieškoti

Kalnelis tas pats  kiek toliau
Orą virpina  stygos  aukštos įtampos linijos

Pakalnėm sparnais suglaustais
Puikuojas dvareliai stati pamatais obelų apdainuotais
Aidais požeminių šaltinių akiduobių

Garbanom  tolių  retėja namai begalybėn
Arčiau kryžiais griūva graviūra alsuoja
Rimtis apjuosta senų  kapinaičių 
Palieku ramybę už jos

Jau  laikas apžvelgti  sodybas kitokias
Ten kaimo gyvenimo potėpiai
Linksmo triukšmavimo vištų  avių
Arklių daug mažiau nei mašinų
Karvės rūkuos pasiklydę pavienės
Tikresnės už išmokas nūdien
Europos pirklių sumanytų gudrybių

Su trupinėliais šilelio upelės sraunios
Lauko keliukais keliais dobilų kaspinais
Smilgų rykštėm grižtu atgal

Prie  kelių keturių pagerbtų akmenim ant kalvos

Akmuo ant kalno
Taškas kur istorija ir baigias ir prasideda

Akmuo ant kalno
Buria žaisti šokti gegužinėj sveikint kaimyną

Akmuo ant kalno
Uždegt žvakutę kalną šį palikusiam