Jeigu mokėtum mane išgirsti ar galėčiau tavęs paprašyti vieno dalyko? Paprasto, lengvesnio už orą ir saldesnio už vandenį. Ar atsakytum į klausimą, užrašytą mano gyvenimo knygoje. Devintas skyrius, devynioliktas puslapis, dvidešimt penkta eilutė. Taip, ta pati dulkėmis apsigaubusi knyga, nutrintu viršeliu ir iškraipyta rašysena. Bet… Ar galėtum?
Ar skristum su manimi į Paryžių, pasiklausyti gatvės muzikantų pasirodymų, atliekamų mažose gatvelių skveruose, kur aidas susimaišęs su žmonių juoku ir nepriklausomybės tvaiku, o juodaodžiai laimės ieškotojai visomis išgalėmis stengiasi įbrukti menkavertį niekalą, kainuojantį porą eurų.
Ar pasiryžtum su manimi klausytis naktinio gyvenimo istorijų, patogiai įsitaisius vienvietėje kėdėje ir žvelgiant į tolumoje blyksinčius geltonus žibintus. Jeigu taip, apkabink mane stipriau. Aš ir vėl noriu prisiminti tavo odos kvapą, tavo rankų švelnumą, tavo plaukų blizgesį.
Ar atmerktum akis, kol saulė dar nepakilus, o rytinis vėjas žvarbus kaip žemė. Ar užuodi bandelių kvapą, sklindantį iš greta įsikūrusios krautuvėlės lentynų? O žinai, visai čia pat, aukštu žemyn, galime rasti pačios gardžiausios paryžietiškos kavos. Luktelk ir niekur neik. Aš tuoj grįšiu.
Prašau, išklausyk mane tą vėjuotą rudens popietę, kai lankysimės mūsų pamėgtoje kavinėje ir sėdėsim sukryžiavę kojas. Tik nepamiršk, šįkart ragausim tą pusiau saldų raudoną vyną, patiekta išgaubtoje krištolo taurėje. O jį patieks ta neišmanėlė padavėja, skubanti toje sumaištyje, kur aplink tik dūžtantys indai ir pikti lankytojų veidai. Visi jie vienodi.