Kur kibiras ten ir žmogus.

Dangus lyg pragaras tikrasis. Blogis, blogis. Gėris, gėris, gėris. Kur žmonės žiūri į kibirą ir bedugnę temato. Kur kibiras ten ir žmogus. Kur kibiras ten ir tu. Užmerktomis akimis, sukišęs galvą į kibirą tu  regi  tą bedugnę, o velnio lašai nesustoja kapsėti ant tavo pažeidžiamo kūno.  Gamta palieka tave vieną, nors  Saulė tavoji rodo tau ženklus, tačiau tavo akys užpiltos nuodais, ir tik kibiro dugną tu pildai.  Tik pats  supratęs įveiksi. Kai saulė tavoji  uždegs tavyje talentą, o tu suprasi, jog esi niekas tarp nieko, niekas tarp manęs ir savęs, tik  tada tu pravirksi  sunkiomis  ašaromis, riedančiomis ir  deginančiomis  siaurus randus ant tavo kūno. Atsiklaupk ant kelių, suskaičiuok iki dešimties ir pripažink už kiekvieną skaičių  pralaimėjęs, nes tik pripažinęs įveiksi. Pažeidęs viską, ką Dievas tau uždraudė. Neuždusk savo agonijoje, nes tik iškentėjęs įveiksi, tik iškentėjęs praskleisi. Nes  talentas kankina ne vieną, tačiau tai Dievo ir Velnio kūrinys. Taip! Išpjaustys šia naštą tau ant kūno  ir  naudosi tu  ją, savo raudoms sustabdyti. Tik iškentęs savo talentą, busi kažkas tarp menkystų  ir kievienas paliudys tavo viršunę ir  tau daugiau niekada nereikės klauptis prieš Dievą. Lietingos nakties tamsoje  iš mėlyno skaistumo  lopinėlių užkursi savąjį dangų, išraižysi debesyse savo širdies daleles ir paliksi šansą žmonėms pamilti tave.  Dovaną brangiausią žmonėms suteiksi  ir vilsies,  kad  ir jie priims tave į savo  sujauktas  lyg mazgas sielas. Neprarask savo žvaigdiškojo budrumo, nes juk dangus yra  pragaras tikrasis. O kai  naktimis krauju aptaškytoj spaustuvėj kiurksosi ir laiko neieškosi, jau tada žinosi, jog tavasis išganingas bilietas, aštriomis lyg raganos lieužuvis briaunomis. Ir paskutinį kartą Dievui atsisklaupęs, patirsi progą šią vienintelę,  savo gyvą talentą iškentėti ir savo buvusio Kūrėjo išsižadėti.