rytus užmiršti lengviau kai ledkalniai
į kuriuos atsimušdamas nubundi
sutirpsta į graviūras pasąmonėj
su vardais pirštus suvilgai
į juodulius po akimis
antspausdus ant balto
akmens galbūt dramblio kaulo galbūt
mes išžudėm visus
tobulesnius už mus
ar tuos kurie norėjo pabūti
tobulesniais nepavyksta tylėti
žiūrint į vieną tašką išsiduodi
kad sakinys jau baigėsi