4h. Gal ryto. O gal vakaro. Nežinau. Atsiprašau. Išeinu, gryšiu vėliau.
Ausyse girdžiu tavo balsą. Labai tyliai. Tai gražiausias balsas, kurį man teko girdėti.
Nemeluoju. Negaliu tau meluoti. Nustočiau egzistuoti ir svajoti. Man to nereikia.
Deklamuoju tau eiles, kurias užrašiau per bemiegas ir ilgesingas paras. Jos tikros
Jos gyvos ir gydo. Šiandien paseksiu tau, mylimoji, pasaką apie svajones ir agonijas…Tik tau.
…Keistos tekstūros. Keisti išsireiškimai. Keisti žodžiai
Keista, kaip kiekvieną naktį jie tampa vis šiltesni ir tikresni…
Temos ir potemės. Mintyse piešiu tavo portretą, viskas į vietas sudėta,
Raudonos dėmės ir juodi šešėliai ant mano kambario sienos
Tu mano saulė, kuris tamsiomis dienomis šviečia
Nenusigręžk, tavo akyse matau savo juoką ir liūdesį. Tavo kūnas šildo. Jie meluoja, bet tu niekada neišduodi…
Net kai miegi ar giliai širdyje verki. Kai tu viena, ar su savimi.
Šluostau tavo ašaras. Niekis. Tu visada su manimi, šalia… Atsimink tai, kai norėsi sakyti, tu ir vėl klysti.
…Kreivi klaustukai ir kableliai. Vėliau tik kreivi šauktukai ir taškai. Argumentai. Tiesos ieškojimai. Nereikalingi atsiprašymai
Jų kur kas daugiau nei galėjau įsivaizduoti savo fantazijose…Bet tavo dėka aš išmokau sustoti prieš raudoną šviesą. Tikrai.
Klausymai ir neplanuoti atsakymai. Viskas per greitai. Viskas per lėtai. Man atrodo, mes nebe tokie, kokie buvom anksčiau. Ir mudu pasikeitėm.
Jei gali, išmokyk mane klausti ir atsakyti. O aš išmokysiu tave be skausmo rašyti. Tu juk žinai. Matau tave kiaurai, bet tai nėra blogai.
…Žinai, bet visi tavo žodžiai priverčia susimąstyti. Įsiklausyti į tylą. Spjauti į likimą. Matyti tave ne per objektyvą, ar ekrano masyvą
Visi veiksmai, kuriuos kažkada atlikai. Visi skausmai, kuriuos išgyvenai. Dabar tau turbūt geriau. Tik spėju. Kartais prašaunu. Kartais pataikau. O kartais tik tuščią orą įkvėpimais gaudau. Turbūt pagaunu.
Dar ir dar kartą. Tamsoje ir vėl matau tavo veidą. Tu mano šviesa tunelio gale. Iki jo man trūksta tiek nedaug.
Tik pasakyti nebespėju, gal per dažnai kitur žiūrėjau. Kol tave turėjau ir mylėjau. Tada to nereikėjo, laikas labai greitai ėjo.
O aš visada tikėjau. Laikiau tavo šaltą ranką, dabar ji man primena tą keistą garsą,
Kuris kažkada iš tavo lūpų skambėjo
Kai dar niekas nerūpėjo…