Tu esi

Tu esi mano pasaulis, mano bekraštė visata, skriejanti tik man atpažįstamoje orbitoje. Ten, kur nėra garsiai tiksinčių sieninių laikrodžių skleidžiamos simfonijos, o visos laiko sukurtos sienos tokios trapios, kaip sausį pasidengęs upės ledas. Čia laikas skaičiuojamas tavo akyse pasirodančios šypsena, įprasminančia ribą tarp moteriško atsidavimo, perpinto geismu, geiduliu ir aistra. Tu mano būties pilnatvė, išskleidusi šaknis į mano dirvą. Aš paskolinčiau tau savo gyvenimą, jeigu tu man atiduotum savąjį. Mainais. Tikrai.

Tu akimirka, iš pilkos realybės virstanti į blankesnę fantaziją. Nemoku… Nesu pajėgus tam apsakyti, galiu tik pabandyti… To negali išgyventi mirtingojo plunksna, amžiams panardinta juodos spalvos tekstūroje,, sugeriančioje ir išlaisvinančioje laiminguosius, paklydėlius ir išrinktuosius. To negali nupiešti joks dailininkas, įstrigęs savo piešinių parametruose ir kreivose linijose, jungiančiose dvi paraleles - tave ir mane. Kartais mes esam panašūs. Kartais aš tave myliu vis labiau…

Tu kaip gyvybe alsuojantis maras, skleidžiantis paslaptingą užkratą ir įtraukiantis į savo malonumų sūkurį. Tu esi mano kelionė į pasaulio kraštą, kur teka upės ir upeliai, kur nuo neišmatuojamų aukščių krioklių krenta purslų stulpai, o jų vanduo toks permatomas… Kaip ta gėlėta suknelė, išryškinanti tavo tobulas linijas. Man patinka tavo lėti judesiai. Jie man primena tavo grožį, kurio nenoriu pamiršti. Man patinka, kai tu sukryžiuoji kojas ir lėtai svyri į priekį, tyliai pūsdama nematomą vėjo gūsį į mano pusę… Tu juk prisimeni?

Tu mano sapnas, iš kurio aš bijau pabusti. Bijau pramerkti  akis ir neišvysti tavo veido. Kartais noriu skrieti betonine autostrada, kurios pakelėse išsirikiavę tūkstančiai šviečiančių kelio ženklų. Skrieti priešpriešine eismo juosta ir žiūrėti tau į akis. Taisyklės… Kam jos reikalingos, šį nuostabų vakarą. Juk aš ne vienas. Pagaliau…