Apie gimtį

Smagiausias laikas mąstyti gimtį man yra ruduo. Labai neoriginalus sprendimas. Nes – taip: puikiausias kontrastas būčiai pabrėžti yra kasmetinis chlorofilo nyksmas, lapus dažančių pigmentų suaktyvėjimas, gotikinė lapkričio šviesa – labai jaukus Vėlios nakties mirgėjimas. Neišvengsiu kyštelėjusi plunksną trumpam didaktiniam ekskursui. Problema, matyt, čia, kad mes labai bijome būti banalūs, pakartoti, iškalbėti ir va todėl, kurpiu nusususius kaip lapkritinis klevas pasiteisinimus, kad drįstu pateikti labai jau neoriginalią mintį. Ir šiame gigantiškame informacijos pasaulyje vis sunkiau pasakyti ką nors ne tokio sudėvėto –  viskas jau su-skaityta, į-sakyta, iš-manyta. O vis tik Mano istorija vis tik yra Mano istorija, teisė į būtį, skiriamasis ženklas, geriau už akių rainelės skaitytuvus identifikuojanti tą hiperrealybės sraute pasimetusį individualybės ženklą. Kita vertus, yra dalykų apie kuriuos verta kalbėti ir šimtąjį kartą ir tiek kartų, kiek norim, kad būtų atleista už šviesos nebuvimą, už Procesą, vadinamą įmestimi. Taigi, sujungusi abu savo pasiteisinimus, aš jums pasakoju istoriją, Savo istoriją, apie vieną iš tų dalykų, kuriuose gal verta į-sibūtinti.
Kažkada, dar visai neseniai, man gražiausiai skleidėsi būtis Niekio sūnaus vaidmenyje. Nes šis puikus profesoriaus Šliogerio užvadintas egzistencinis tipas atrodė labai patrauklus ir šitaip aš tąjį Nihilo sau susikūriau. Sąmoningas ir intuityvus, aiškiai perskaitantis visuotinio absurdo ženklus, besiilgintis Transcendencijos, suviliotas jos pažado, bet niekada nepašauktas, medituojantis daiktus paslapties, bet ne atsakymo nuojautoje, užplūstas tuštumos... Ir, žinoma, labai teisėtai pasipiktinau, sužinojusi, kad anot to paties profesoriaus, aš negaliu būti Niekio sūnumi. Nes viskas labai paprasta – o tai paliudys ir sveikas protas, ir gramatika – aš esu moteriškos lyties palikuonė ir todėl galiu būti tik dukra, ir anaiptol ne Niekio. Nes visa mano kūno ir dvasios sandara yra priešinga giliamintiškai Niekio sūnaus paradigmai. Štai kita (moteriškos lyties) profesorė Baranova oponavo ankstesnio profesoriaus nuomonę, teigdama, kad ir moteriai nesvetima Niekio sūnaus tapatybė. Ir  kaip pavyzdį pateikė literatūrinę kelių (moterų) romanų herojų jauseną. Šiandieninė mano istorija nėra apie moterų ir vyrų dvasios, mąstymo, kūrybos, pasaulėkūros ir gyvenimo filosofijos skirtumus ir panašumus, todėl nedarysiu dar vieno ekskurso, o tik pasakysiu, kad šiandien ir aš galvoju, kad moteris gali būti Niekio. Bet vis tik tebūna gramatiškai – dukra. Ir būna, ir aš tarpais pabūnu, ir sveika yra kartais nuo buities ir nuo puikybės save apvalyti. Bet vis tik šis vaidmuo, egzistencinė būsena man geriausiai tinka tik epizodiškai, nes daug geriau jaučiuosi būdama Esmo Dukra. O šią tapatybę aš įgijau... taip taip – labai trivialiu būdu – pagimdžiusi... „Niekio ir Esmo“ sūnų:)
Taigi, kaip jau tikriausiai nuspėjote, rudenį labiausiai mėgstu mąstyti gimtį, nes prieš keliolika metų gimtis rugsėjį antra kartą pasirinko mane. O tada visokių ten paslaptingų procesų apimta (hormonai, sako, specialistai) aš kažkaip ėmiau ir priartėjau prie daiktų. Ir jokiu būdu neatsivėrė man nė menkiausia tikroji daiktų sau ir savaime esmė, nenukrito nė ploniausias regimybės voratinklis. Tik rodėsi, kad Esmas veriasi prieš mane šiek tiek skaidriau, juslės nusipurto neiginio dulkes ir iš kažkokios praamžių pasąmonės veriasi švelnus virsmo, tapsmo, mirties nebijantis buvimas. Tai buvo ne-mistifikuotas, bet išgrynintas artėjimas prie mano pačios gimties. Ir tas žvilgsnis į neapaugusią Niekio sopuliais esmę, labai trumpam priartino prie didžiausio Niekio sūnaus geismo – Esmo.
Ir vis tiek jaučiu pareigą pateisinti tą savo istoriją – tikrai negaliu meluoti (nors truputį pikdžiugiškai ir norėčiau), kad vien fizinis gimdymo aktas leidžia moteriai pabūti Esmo dukra. Anaiptol. O ir vyras, kuris laimei ar nelaimei, išvengė lemtingo būties įdago „skausmuose gimdysi“, moka iš-būti Esmo sūnumi. O kaip gražiai savosios at-gimties potyrius įliteratūrino Rilkė, Milašius, Prustas... Tad siūlau tokį šio vakaro manifestą: atlaisvinkim griežtus būties (bet ne gramatikos) taisyklių gniaužtus. Būna. Ir Niekio dukros. Ir Esmo sūnūs.