Užbėgti laimei už akių

Aš nežinau, kodėl žmogus toks paikas,
Kad jis ramios neranda valandos.
Bet laimės knygą sklaido nuolatos
Ir savo vardo ieško joj lyg vaikas?

Pati savaime juk Gamtos ranka
Atskleidžia rožės pumpurą ankstyvą
Ir žalią kriaušę, obuolį ir slyvą
Nudažo skysto gintaro sunka.

Pražydusi, nulinksta žemėn rožė,
Ir bitės gerią kvapnią sielą jos;
Slyva, prisirpus, saugo savo grožį;

Nesudrumsčia nieks marių platumos, –
Tad kam žmogus su nerimu klaikiu
Užbėgti nori laimei už akių?


K y y y y y t s