(Ne)kartą

Ji gulėjo baltais patalais nuklotoje lovoje, iki kaklo apsigaubusi pūkine antklode. Paskendusi raudonų žvakių šviesoje, ji lėtai žvelgė į mane, tarsi kažko primygtinai prašydama ar kažko reikalaudama.

Ant grindų mėtėsi baltos spalvos palaidinė ir juodos skylėtos pėdkelnės, kurias ji visada užsismaukdavo iki viršutinės šlaunų dalies. Tai darydama ji mėgaudavosi kiekviena sugaišta sekunde ir atrodydavo, jog pasaulis netikėtai nustoja suktis. Kai sustoja visagalis eismas ir žmonės pradeda gyventi ne svetimus, o savus gyvenimus.

Kažkodėl nenorėjau, jog išauštų rytojus. Žvelgiau į šią nuostabią būtybę, giliai viduje geisdamas jos geidulingų, magiškai skambančių žodžių aido. Meldžiau jos pakelt akis į viršų ir juoktis, taip garsiai ir nuoširdžiai, jog galėčiau nubusti ir vadintis laimingiausiu pasaulio šunsnukiu.

Troškau jos nuo kojų pirštų ligi paskutinės plaukų sruogos, išsidraikusios ant kairiosios pagalvės pusės. Su lyg kiekvienu atodūsiu jos kūnas suvirpėdavo ir sudrebėdavo, lengvai nusikratydamas šalčio atneštos naštos. Rankoje gniauždamas vakarykščio gyvenimo likučius aš ir vėl supratau, jog gyvenimas kartais padėkoja dvigubai.

Laikiau jos ranką, neatitraukdamas akių nuo patekančios saulės, kylančios per šoninį lango kampą. Tokios didelės jos dar nemačiau. Jeigu tik galėčiau tau pažadėti visus pasaulio turtus, visas fantazijas ir troškimus, visas išsakytas tiesas ir nesuvaidintus melagystes.

Tik leisk užmigti šalia tavęs, kai dieną keis naktis, o pasivaikščiojimai lietuje pranyks žiemos speiguose…