Rašyk
Eilės (72033)
Fantastika (2158)
Esė (1685)
Proza (10318)
Vaikams (2455)
Slam (48)
English (1090)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 4 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Aš – juodas tylos kokonas.
Mane supa ramybė, tuštuma ir tyla.
Girdžiu, kaip kapsi laikas į nematomą mano kiautą.
Pasiduodu nebūčiai.
Plūduriuoju.
Laukiu.
Apsvaigęs niūniuoju.
Laukiu.
Niūniuoju.
Mano balsas sutinka kitą garsą ir parsiveda jį prie kojų, rankų, plaukų. Blakstienų galiukais jaučiu, kaip aplink šnara drėgmė ir pulsuojanti šiluma. Į mane teka gyvybė, aš sirpstu, pampstu, užpildau save ir išsiveržiu iš lukšto į tamsų urvą. Sienomis ritasi deimantai ir geriasi į lūpas. Aš vis didėju, veržiuosi. Vis augu į ten, kur matau šviesą. Neriu į ją ir sprogstu iš džiaugsmo.


.......
Pamenu, kaip uodžiau salsvą baltą kvapą. Įkvėpiau ir jis užpildė plaučius. Bet to nepakako. Norėjau daugiau. Norėjau pasinerti į jį visas. Todėl ieškojau lūpomis, nosimi, gniaužiau rankomis aplink save minkštą aksominį švelnumą bei jaukią šilumą. Pagaliau suradau tą neapsakomai saldžią versmę ir pripildžiau save. Gėriau godžiai, apsvaigęs iš meilės, mano lūpų kampučiais bėgo motinos pienas.
.......


Prisiminimas teka gyslomis. Sušildo, liūliuoja, apglėbia, užmigdo.
Miegu tyliai.
Be sapnų.
Miegu, kol aplink susitvenkia audra.
Ir štai aš – plėšomas gyvybės daigas.
Mane taršo ir šiaušia, drasko ir kandžioja.
Skauda.
Norisi verkti, bet juk akių neturiu.
Norisi šaukti, bet lūpų nėra.
Lankstomas ir purtomas.
Atrodo, netekau rankos. Ji nutrūko ir ją nusinešė vėjas.
Vivos plango.
Vivos plango.
Vivos plango. Mortuos voco
Skausmas nedingsta.


.......
Pamenu įmirkusį molingą kelią po vaikiškomis kojomis. Stovėjau susigūžęs, greta manęs – mano brolis, dar menkesnis, į mano išdžiūvusią ranką įsikniaubęs. Jis verkė. Ir mane draskė raudos. Viduje plėšė. Bet negalėjau pasiduoti. Aš juk vienintelė jo atrama. Stovėjau sukandęs dantis, o tarp jų – mano siela surakinta kadaravo. Kad nepabėgtų, kad nesivytų to išklibusio vežimo, išvežančio motiną. Mus paliko. Vienus. Žinau, kodėl ji taip padarė. Dabar žinau. Bet tada juk nesupratau. Ir jaučiu visą skausmą, kaip tą dieną, kai mudu su jaunėliu likome stovėti tarp plaukiančių rugių lauko ir nusekusios gyvulių girdyklos, toli nuo dundančių traukinių, nuo gyvūlinių vagonų ir abejingai laužomų žmonių dvasių.
......


Riaumodami vėjai supa mane.
Kramto ir graužia.
Atiduodu jiems būtąjį skausmą.
Gal pasprings.
Moju jiems, tolstantiems.
Lieku stovėti tvirtai vienišas.
Lieku būti.
Lieku laukti.
Kol prisirpsiu.
Taigi laukiu.
Ir pagaliau aš – nokstantis gyvenimas.
Mano ausy gyvena žiogas.
Kūnas ošia ir šniokščia. Pulsuoja.
Taip gera.
Aš augu.
Aš pilnas.
Rankomis žarstau debesis, o rytoj gal jau saulę bučiuosiu.
Kvepia.
Ir dar šiek tiek pasistiebiu.


.......
Pamenu padus šildantį kopų smėlį, byrantį tarp pirštų. Oras virpėjo aplinkui, o kartu ir mano širdis: prieš mane mano moteris, priklaupusi pakrašty gėlėtos lovatiesės, mūsų pasiskolintos iš poilsio namų „Žilvinas“, dėliojo sumuštinius ant sviestinio popieriaus. Vieną akimirką pažiūrėjo į mane, mirktelėjo žaliom akim, nusišypsojo ir savo grakščia strazdanota ranka atsuko termosą su raudonom aguonom. Girdėjau, kaip jame teliūskuoja ir skimbčioja šalta arbata su ledukais. Sūnus susikaupęs žarstė smėlį ir nesiliovė džiugiai klausinėti mamos, ką geriau jam pirkti už penkiolika rastų kapeikų. Gal dvi porcijas ledų? O gal labai daug gazuoto vandens su sirupu? Mūsų mažoji suniurnėjo vežimėlyje, pridengta balta marlės skepetaite. Virš galvų suklykė žuvėdra. Kokia trapi akimirka. Koks sodrus pilnatvės jausmas.
.......


Pasilaikau prisiminimą.
Laikau ilgai, kol jis suteka į mano indus.
Gera.
Tyliai dainuoju.
Ilgai dainuoju. Kol laukai sušąla.
Ir štai, stoviu aš – sustingus egzistencija.
Aplinkui balta.
Blizga.
Gelianti tuštuma susminga į akis. Buvusias.
Tyla sustingusi.
Suplyšta mano oda. Nuo šalčio.
Skauda.
Verkiu be garso – bijau įskaudint tylą.


.......
Pamenu tąkart nejaučiau žemės po savo kojomis. O gal aš nejaučiau kojų? Gal jos ištirpo žliugiame  sniege? Tai buvo mano tolimiausia devynių šimtų šešiolikos žingsnių kelionė ir sunkiausias septynių šimtų gramų nešulys. Skubėjau, o ausyse skambėjo muzika. Linksma melodija. Dukra vis grojo tuos pačius pratimus fortepijonui – pilni namai, laukai jos natų, nėra kur pabėgti. Aidi vis galvoje. O širdyje tuštuma. Nenoriu toliau apie tai galvoti, tačiau atsiminimas plaukia kaip upė ir negaliu jo suvaldyti. Vaizdai slenka pro akis: kaip praėjau numirusį gėlyną, raišą parko suolą, kaip pasiekiau užtvanką temstant. Seni beržai pakrantėse niūrūs kėpsojo, lyg pasmerkę mane iš anksto. Jie žinojo. Neklausiau jų, bandžiau negirdėti ir savęs. Tik švystelėjau pulsuojantį gyvą maišą į juodą vandenį. Ir pabėgau. Kaip vaikas. Apsiverkęs.
.......


Dabar dar labiau skauda.
Todėl išeinu į tamsą.
Tolstu nuo savęs.
Dabar aš tik mažas brūkšnelis.
Grūdelis.
Taškelis.
Ir lieka tik tamsa.
Slepiuosi nuo jos urve giliame.
Tūnau tylus, kol mane apleidžia rausvi sniegenų pūkeliai.
Kol prie mano kojų sušoka didingas paukštis grus grus.
Ir viskas pasikeičia.
Dabar aš – nokstantis atgimimas.
Girdžiu, kaip dainuoja kažkas tyliai į ausį.
Pirštų galai tvinkčioja.
Rankos sunkios.
Mane kutena. Iš vidaus.
Laukiu proveržio.
Jaučiu, kaip artėja.
Apima džiugus jaudulys.
Tuojau.
Žinau, kad jau greitai.


.......
Pamenu, kaip gulėjau ant žolės. Jutau žemę visu savo kūnu. Virš akių mirguliavo šakų raizgalynė, o į akis plieskė saulė. Jutau, kaip širdis mirė. Pakrutinęs pirštus, kiek dar buvo jėgų, pasisodinau į žolę ir gėriau nuolankumą iš jos šaknų. Girdėjau, kaip klega mano vaikai, mačiau, kaip linguoja mano tėvo sodas, o mūsų katė atėjo ir prigulė ant mano nurimusios krūtinės. Matyt, ji man atleido. Aš ramus: širdies tvinksnių aidas nuslopo, liko tik murkianti ramybė. Tada man ranką ištiesė Charonas. Ir aš jam savąją padaviau. Keistai laimingas išplaukiau upe. Per tuštumą ir tylą. Kitam krante mane susupo ir suvystė, užliūliavo, nuramino, paguodė ir pamaitino. Kitame krante pasiuvo man kiautą – juodos tylos kokoną.
.......


Prisiminimas apie mano pabaigą.
Ir mano pradžią.
Keistai sušildo.
Širdis patvinsta ir išsilieja.
Gyvybės banga.
Pirštų galai sprogsta, paskleisdami žiedų nektarą.
Ir pagaliau galiu ramus ištarti:
Aš – žydintis medis.

2012-11-27 16:37
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 8 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2016-04-03 00:44
4 iš 40
sutinku su Lengvai - poetiškas tekstas, gražus kalbėjimas, tačiau norisi daugiau epizodų, mažesnių atotrūkių tarp jų. o pabaigoje man kaip tik patiko tas žydintis konkretus metus. jokiu būdu ne žydinti gyvybė.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-11-02 13:42
led Vacanse
romantizmas
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-10-24 16:11
Daineko
wow. ir aš tau nieko nesakysiu. nieko!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-07-02 20:50
bitele
...man paliko stiprų įspūdį,,,pradžia. Skaitau dar ir dar kartą
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-03-04 18:07
Svoloč
Puikus darbas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-02-12 14:53
Kadagys
A6 tiek daug nerašysiu, ne man manau vertinti prozą, bet manau kad gerai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-12-11 11:53
Lengvai
na jau, tiesiog Lengvai truputį užsikasus (ir sniege irgi), tad lėtai po prozą kapanojas=]

A, mat kaip čia su ta motina, o aš dar pagalvojau, galgi ją į kapines taip išvežė: mirusią, suprask, tik vaikams sunkiai susitaikyt buvo.
Ir katė mano akimis sėdo ant dar gyvo, bet paskutinius atodūsius išleidžiančio šeimininko, todėl ir pagalvojau, kad gal koks ryšys turi būti. Matai, kaip skaitytojas ir autorius skirtingai tekstą interpretuoja=]

Vertinimas geras nes parašyta man tinkamai t.y. skaityti buvo skanu, ir šiaip patinka toks apsirinktas paskojimo būdas: lyg paralelė, lyg šiaip vaiduokliški prisiminimai.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-12-11 11:35
Marquise
Jau maniau būsiu praslydus pro Lengvai akis :)


Pirmasis variantas buvo šiek tiek paslaptingesnis, bet kai daviau paskaityti savo amžinąjai "redaktorei", tai ji liepė taisyt, nes neįmanoma suprast minties. Tai paryškinau linijas šiek tiek.

Dėl pabaigos sutinku. Man pačiai jaučiasi, kad ji neturi esminio svorio. Viskas yra gana monotoniška ir gal tas "paskutinis kirtis" per daug silpnas.

Žmogiškieji prisiminimai tai tik nuotrupos. Nežinau, gal čia man dėl amžiaus, bet paskutiniu metu vis grįžta kažkokie trupinukai iš praeities. Dažnai net būna keista, kodėl tokia smuklmė įsiminė, o svarbesni dalykai pradingo. Čia tą patį norėjau perteikti. Nebūtinai prisimeni tai, kas svarbiausia.


Motina grįžo, kai baigėsi trėmimai ir pasiėmė savo vaikus iš giminių, kuriems buvo išdalinusi, kad apsaugotų.

Katė atsigulė ant mirusio šeimininko krūtinės. Gal iš įpročio, gal iš džiaugsmo, gal dėl to, kad atleido už tai, kad jis nuskandino jos kačiukus prieš kažkiek metų. Ji nesusijusi su mirtimi. Tik stebėtoja.


Labai nudžiugino toks geras vertinimas. Ačiū :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-12-11 11:08
Lengvai
hmmm, o aš vis galvojau, kad ten rugys, pasirodo - žydintis medis. Nesu tikra, ar reikėjo taip tiesiai šviesiai pasakyti, kas yra kas. Gal užtektų, aš - žydinti gyvybė? na, bet autoriui rinktis, skaitytojams burbėti=]

gražiai parašyta, vaizdingai, bet pritrūko finalinio akcento. gal reikėjo pasakyti, kas tai motinai nutiko? epizodas su kate ir kačiukais iki galo neišdirbtas: tai kaip čia taip, atėjo katė, atgulė ant krūtinės ir tada jau Charonas jį pasiėmė? Trūksta priežasteis ir pasekmės ryšio.

4 nuo manęs
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-11-28 19:01
Balbina
Praslydau tekstu, vis stabteldama, galvodama, kuris pasakymas kiek originalus, kiek taiklus ir pan. Perskaičius pabaigą, pradėjau skaityti tekstą iš naujo: žodžiai įgavo visiškai naują prasmę ir skambėjimą, tekstas sluoksniavosi ir skleidėsi. Ačiū už įdomų potyrį.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-11-28 13:50
begemotas_
sakinius tvarkyt be jokio gailesčio. naikint ''savo, mano, tavo'' ir panašius.
vidinio srauto dalys iš ilgų sakinių sukurtų šiokią tokią emociją, dabar trumpi sakiniai sunkina skaitymą ir manau todėl neišvengta ''mano, tavo...''.
realizmas ar prisiminimas, nereiktų įvardyt kad tai prisiminimai ir sakyt skaitytojui, kad va dabar lyrinis herojus prisimena. į tai tekstas turėtų įvest savaime.
prisiminimai neautentiški, labai bendriniai neduodantys pajust personažo išgyvenimus.
pasakymas, kad jau papuoliau į mirtį ar miriau ir esu kokonas man neleido pajust kas tai yra, aš tik skaičiau žodžius, kad tai kokonas. pajutimas neleido pasinert į autorės ir tik autorės išgyvenimų pasaulį. deklaracijos tik deklaracijos.

karkasas tvarkoj, dėstymas taip pat.
reikia padirbėt su raiška ir detalėmis.

3
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-11-28 13:20
Le Hawk
Kiek sunkiai skaitomas, "lipnus" kūrinys (na, mano stilius yra kiek kitoks), bet iš esmės labai vaizdingas ir gyvenimiškas. Epizodai perteikti natūralistiškai ir įtikinamai, tik gal kiek "perkrautai" bet tai, turbūt, skonio dalykas. Vieniems skaitymas (ir rašymas) yra apsikeitimas lengvai suprantama informacija, kitiems - gilinimasis į nudailintus sakinius ir metaforas, daugiaprasmiškumas.

Sveikinu sugrįžus po tikrai ilgos pertraukos.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-11-27 20:35
____seneka____ir____liucilijus_____
mixer banalizer
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-11-27 20:01
____seneka____ir____liucilijus_____
kai markizė ima pati sau nuobodžiaudama vardyt prie ko prisiliesta, tai tas jau niekam nebeįdomu.
rašliava vienetui.
1.
paradžia yr eilėraščio formos. skaičiau pačios šį tą eiliuoto ir anas dalykas nepaliko tokio blogo įspūdžio kaip šis.
talpinkitės dienoraštyje ar bent reikškitės kritikavimu. mačiau labai neblogos jūsų kritikos pas begemotą.
best wishes
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą