Andalūzijos šuo Amarilis
Išoko iš pakaušio
Ir pradėjo skalyti ant praeivių.
aiman kokia gėda, kokia gėda aiman -
Žydėjo taburėtės kraujo žiedais,
Kai aš perrinkinėjau bruknes
Pavogrtas iš žiemos
Ir išneštas Kalėdoms,
Kad per jas nebūtų vėdarų,
Ir šiaip - visokio mėšlo,
Kad atsidarytų delnai
Ir neberewiktų Maximų,
Kad kad kad ir dar vienas kad.
Tada nubėgo mažas šunelis,
Turintis šeimininką
Ir elniukas į Senelio kinkinę
Ir pasidarė ramu, ramu.
Sėdau ir parašiau Begemotui -
Pa, pasaulis persitvarko greit,
Beveik taip, kaip sukasi svastikos
Ir dylam mes: iš blogo - į gerą,
Iš blogo- į gerą.
Begemotas atsakė - AM.
ŠIANDIEN PAJUTAU KALĖDŲ DVASIĄ.