Apatija II. Apatija nešdinasi

Ant mano palangės,
Žalias augalas,
Ir jokio katino,
Jau nebėra.
O mano rankos,
Ir vėl šiltos,
Štai saulė šviečia,
Kaip visada.
Aš pažvelgiu,
Į tolimiausią veidrodį,
Ir pamatau žmogų,
Su keista mimika veide.
Aš netgi kažkada girdėjau,
Jog žmonės tai vadina,
Šypsena...
Ir,
Staiga ant palangės,
Man mirkteli,
Žalias katinas,
O aš pajuntu,
Kaip gera,
Kai nešdinasi ši bjauri,
Apatija.