Homunkulai

Dėžutės. Saldainių, papuošalų, o kasdienybėje dažniausiai sutinkamos – žmonių. Anas jei blogas – viskas jame bloga. Šitas – geras, nors prie žaizdos dėk: visada išklausys, padės ir sutiks kartu į šulinį šokt. Tik kažkodėl tos dėžutės su etikete „Geri homunkulai“ laikomos giliausiuose stalčiuose ir vos tik žmogelis kažką nusikalsta – iškart paimamas už mažų kojyčių bei permetamas į „Blogų homunkulų“ dėžutę, kuri, žinoma, atverta it Pandoros skrynia ir kiekvienas kaimynas ar šiaip nepažįstamasis privalo pažinti dėžutės gyventojus bei pamurmėti kartu, kad, vaje, kokie rimtai jie nusidėjėliai.
    Skleidžiu paranormalias pasitikėjimo bangas, kurios net ką tik sutiktus žmones pradeda lūpas virpinti. Muistosi jie, nerimsta ir, galiausiai, kad ir kaip stipriai laiko dėžutę po pažastimi - šioji išslysta bei nukrenta ant žemės. Blogieji homunkulai išbyra iš medinukės, o mano pašnekovai renka juos it žiogus, su moksliniu tikslumu apibūdina kiekvieno ydas ir deda atgal į dėžutę.
- Žinok, retai kam išsipasakoju, bet jaučiu, kad tu esi ypatingas žmogus... Buvau pasiruošęs dėl tos merginos net į kitą miestą persikraustyti, kad tik būtumėm kartu... Toji visai manęs neįvertino. Jau nuo pradžių mačiau, kad ji savanaudė ir nelabai jai rūpi kiti... Išvis, ką tik bepasakytų – viskas privalėjo būti tiesa. Nebandyk tik prieštarauti! Nagais kabinsis į akis... Kaip ir buvo verta tikėtis iš tokios asmenybės, ji atstūmė mane, bet... Ji visus taip galiausiai atstums nuo savęs – nevertina aplinkinių visai. Savanaudė...
- O šitas... Apsimetė draugu. Kai kažkada pasakiau jam, jog tą darbą galėtų geresniu būdu atlikti (juk norėjau jam padėti) – vietoj to, kad padėkotų, jog esu toks geras draugas, supyko... Sako, matai, jo jausmus įskaudino ir, kad aš blogai kažką pasakiau! Nesąmonė! Jis išvis nepriima jokios kritikos ir nenori keistis. Visada išliks toks sustabarėjęs žmogysta...
- Tas... Neturiu žodžių kas per beširdis...
    Kai pagaliau esu supažindinama su visais dėžutės gyventojais, mano pašnekovai atrodo tokie didūs... Blogieji homunkulai neveltui yra tokie mažyčiai: negražu taip nedraugiškai elgtis. Tada supratingai pažiūriu į savo nuostabių pašnekovų liūdnas akis ir uždedu ranką ant peties:
- Vaje, kokie rimtai jie nusidėjėliai... Džiaugiuosi, kad jų nepažįstu ir... Džiaugiuosi, kad teko galimybė susipažinti su tokiu didžiu žmogumi kaip Jūs.