Apatija

Ant mano palangės,
Tupi žalias katinas,
Turbūt aš jį pramaniau.
Štai pėdina per gatvę kelios lapės,
Jų aš dar niekur nemačiau.
Mano rankos,
Jos keistai šaltos,
Matyt, tai dėl saulės,
Nebešviečiančios man seniai.
Ir mano keisto pasaulio,
Yrančio,
Gan liūdnai.
Bet ar tai svarbu?
Man - jau nebe.
Išgalvoti juk galima viską,
Kas svarbu ir kas ne.
Ir visgi...
Kam mąstyti?!
Juk man taip gera,
Kai apima apatija.