Raganos, nuotakos gražuolės,
artėja jūsų laimės valanda!
Kuomet apglėbęs jaunas velnias
ištars vidurnaktyje: „mes - pora“.
Ant aukšto kalno šoksit iki ryto,
švies tik ugnis didingo laužo
ir žvaigždžių liepsna.
Švytės tik mylimojo akys,
Tą naktį tapsi jo žmona...
Nepakviestų bus daug į šitą puotą.
Neatradusiu savęs
arba praradusių kadais.
Viršūnėj kalno aš stovėsiu,
basa ir susidraikiusiais plaukais.
Stovėsiu, atsirėmusi į šluotą,
Ten šoksi tu... ne su manim visai....
2012-11-23 15:41
Labai patiko. Sugebėjau pamatyti vaizdą. Gražiai aprašėt:)
2012-11-22 22:34
Teta Santa, man patiko.
2012-11-22 15:49
Kažkaip graudu...Na, praradimas..., bet po to būna naujų atradimų.Reikia vilties... Būtų ne kas, jei visos atrodytų kaip raganos... O tai graudu, net ironiška.
2012-11-22 15:32
aha, mintis tokia, kad ne visos raganos laimingos :) būtų visai nieko, tik 6 ir 7 eilutės nelabai - kažko išradingesnio toms liepsnoms reikėtų , ir neatradusių/praradusių darda kaip ratai :) , bet su raganom nepajuokausi , tai - 3-
2012-11-22 15:26
DĖKOJU ir Tau, Daineko, :D
2012-11-22 15:25
padėkok ir man:)pritariu žmonėm
2012-11-22 15:19
Labai gražu lyriška, labai geras kūrinys ir įdomus
2012-11-22 14:59
Dėkui, Sakalėle.
2012-11-22 14:51
Paprašykite, kad pataisytų klaidelę "sidraikiusiais" Svaigus nakties pokylis. Sužavėjo vaizdu.