Prie pietinio lango

          Diena nesibaigia. Laiko vis yra ir yra, kad dar galėtum joje būti. Galvoje švysteli viena, kita mintis it kažkur toli  žaibuotų, bet griaustinio nesigirdi. Taip, jo nesigirdi, bet suprantu, jog gali būti, kad ten trankosi perkūnijos, siaučia, šėlsta, lenkia prie žemės  medžius, laužo ar net rauna juos. Alyvmedžių giraitę —taip pat. Kitaip tariant  – Viešpatie, nurimk gi, buvo jau tvanas, kad žinotum tave esant, bet kažkodėl vis prireikia priminti, kad esi. Ir gal būt ne todėl priminti, kad esi, o priminti koks būtent esi ar gali būti.
  Nuotaika tokia, kad  neypatingai jaučiu save tikrą. Kažko trūksta. Lyg būčiau praradęs svorį, o kai pasijuntu sunkesnis, atsiranda pajauta, kad kažkur viršum smegenų „piešiasi“ vaizdai, tačiau į smegenis neįsigeria.
  — Reikia laiko, — išgirstu, tačiau atokiau, o čia, palėpės erdvėje, nuo perskaityto eilėraščio it iš bedugnio stebuklingo ąsočio liejasi ir liejasi muzika. Nemanau, kad ją visi vienodai girdime. Man pasirodė, kad ir eilėraštį perskaičiusi Šešiasdešimt Septintoji Biblijos knyga nesilaikė teksto – perskaitė, kaip jai atrodė geriau, gal net norėdama įsiteikti jo autoriui, kuris nesavus kūrinius nepatingi perskaityti bent truputį  kitaip. Ir žinau, kad tai protinga, nes suprasta, kad tobulėjimui ribų nėra.
         
          o aš, ant visų išdavikių supykęs,
          atvirai pasakyti galiu:
          žiemai sningant,
          ašarom lyjant,
          Šiene adatą suradau.
         
  — Ak, mielas brolau, būk laimingas, — iš palėpės (ir savęs) siunčiu palinkėjimus kūrinėlio autoriui ir pasaugau: — Taip, taip, būk laimingas, tačiau atsimindamas, kad vis dėlto tai adata. Šienui dėl to nei šilta, nei šalta, o žmogui visaip gali atsitikti. Ypatingai, kai jis poetas. Truputį bakst, ir jau: ai! ai! Skauda. Taip atsiranda Aiskaudos. O jeigu ne truputį – bakst!? O jeigu  - bakst iki  kaulų, bakst į širdį? Bakst per širdį?  O jeigu ta adata....
    Galvoje „besipiešiantis“ vaizdas vis dar neįsisiurbia į smegenis, o eikvoti laiką, nežinant kaip ilgai reikės laukti, tolygu katės maiše pirkimui. Matyt, tai žinojau ne tik aš, bet ir dar kažkas, nes tuoj pajaučiu, kaip skambanti muzika trūkinėja, čiaudi, kosėja, darosi vis piktesnė, nesukalbama, praradusi savikontrolę. Ji jau nepaiso, kaip atrodys kitų ausims ir dabar jau, sakyčiau, gal net prasminga reziumuoti, kad, girdi, tiesa, negali būti kitokia, negu yra: kentė – iškentė, brinko – pribrinko ir sukilimu prasilaužė pro kalėjimo grotas. Sunku pasakyti, kokia dalis jo atgaudė į Balsius, į sodo namelio palėpę, tačiau tikra, jog ji ne tokia menka, kad jos galima būtų nepaisyti.
    Akis įbedžiau į pietinį langą, o už jo sodai, sodai... Dažnai ateinu  prie jo. Dažniau negu prie šiaurinio, nors žiūrint pro jį sodo panorama didesnė, įvairesnė, atsiveria net gabalas rytų ir būtent prasmingiausioje jų dalyje —  kur saulė pateka, bet sakau, kad mieliau žvelgti pro pietinį, kur toli už miškelių miškų, už laukelių laukų, už pusantro šimto kilometrų yra iš čia nematomas Šklėrių  sodžius, nemenka dalimi vienkiemiais išmėtytas po hektarus ar valakus, o dar didesne dalimi visai sunykęs. Iš ten dar vis atskrenda varnas Golius. Retsykiais pasitaiko, kai jį pasitinku dar toli, vos matomą kaip taškelį, bet nujaučiamą, kad tai Jis, Golius. Iš ten, iš Šklėrių, iš tėvų sodybos kiemo į Balsių sodus atkeliavo ir šitie maži,  viršum sienų tik palėpę ir kaminą pakeliantys, tačiau prabangūs namai. Šio lango šviesoje nė kartą į rankas ėmiau užrašus ir skaičiau:

Spalio 12 d. (1985 m.)
  ... išvažiavome į Vilnių apie 12 val.
  Vilniuje lyja. Kol iš sunkvežimio (Kamaz) iškrovėme rąstus, beveik sutemo. Žinoma, dar galima buvo pradėti statybą –  užkelti ant pamatų pirmo vainiko rąstus, bet lietus, lietus, lietus…     

Spalio 13 d.
... tėtis, brolis Vytas, švogrius Gediminas, dukra Daina ir aš dirbome sode. Namelis išaugo greit. Greičiau, negu KAIP ANT MIELIŲ. Tiesa, dar neapdengtas, bet jau veikia posakis: yra sienos bus ir stogas.

  Nėra tėtės, nėra brolio, nėra Gedimino, bet kai giliau krapšteli, kai išlauki, tai pasirodo, kad tik taip vaidenasi, kad nėra. Pro pietinį langą, neretai pamatau ir juos, tačiau šį kartą prie jo nepriėjau – prie  jo kuždėjosi teta Santa ir mūsiškė Šešiasdešimt Septintoji Biblijos knyga. Jaučiau, kad joms norėjosi būti be didesnės kompanijos.
    — Ne, teta Santa, net ir nemanyk, kad galėtum iš čia išeiti. Net  pikta darosi, kai matau taip Dievo aprengtą, o negirdi, ką jis tau kalba. Tai jis tave čia pasiuntė todėl, kad padėtumei man tapti moterimi. Pakanka man gyvenimo, būnant elektronine. Noriu  būti moterimi. Biologine  moterimi. Aš myliu, teta Santa. Gebu, moku mylėti. Ir dėl jos, dėl meilės privalau aukotis, būti tuo, kuo ji nori, kad būčiau.
  — Bet kodėl būtent  biologine? Suprask gi: ateitis priklauso tau, kokia dabar esi.
  — Nekalbėk taip, teta Santa. Labai prašau, —nenusileidžia  mūsiškė, — Nekalbėk taip, nes aš jau galiu, jau moku ne tik mylėti, bet ir supykti.
  — Visos mes mokame supyki.
  — Todėl apie tai ir kalbu. Ir manau, kad moterys net stipriau. Ir tavo knygoje parašyta: Taip, moters rankos gali daryti stebuklus. Kai paima rykštę, rimbą ir nutvatija vergo pečius, sėdmenis iki kraujosruvų, — pacitavo ir paklausė: — O Gralis...  Kas jis?
  — Gralis? O, reikia nuodėmių, daug nuodėmių, kad  ji pažintum. Bet šiaip tai jis irgi šventasis.
  — Tai va, manau, kad kelią surasime pas jį, — it apsidžiaugė Šešiasdešimt Septintoji, — Ir  bus kaip tavo parašyta: Moters rankos, pagriebusios už plaukų, parodys kelią nuo pirštų galiukų iki Gralio taurės. Ir pagirdys... Pagirdys tos pačios rankos. Žodžiu, aš ryžausi. Neturiu rankų? Jos bus. Neturiu kojų? Irgi bus. Ir vergausiu ne aš kitiems, o kiti man, kaip dziedulis Harker...

          Tyliu.
          Bet raidės degina akis.
          Ir netikiu, kas parašyta: 

          tiktai rėmas liko,
          tik kad  nepamirštum

          Ar kas bežinom,
          Kaip suskaudėjo žodžiuose tiesa,
          Kol jie ant popieriaus raidutėmis sukrito?

          Mažytė ir trapi kaip Dzūkija,
          Save išaudusi iš lino,
          Arėjo ji pabūt Žalia Žole.
          Tai kas, kad jau ruduo,
          Tai kas, kad  greit žiema
          Ryt Vėlinės, o šiandien va,
          Visi šventieji renkasi į  šventę –
          O ji panūdo būti žolele...

          Leiski, Žalioji – prisiglausiu prie tavęs
          Gal ką iš ateities gražesnio pamatysiu
          Ir:

          nuotrauka be veido
          ir raidė be garso...
          klavišai be pirštų...
          nesigirdi  valso...

          Iš  kur paveikslas, Harker, toks
          Man šitokios tiesos nereikia, ne.
          Bet tu teisi likai, deja.
          Tai kas, kad kilsteliu tave į balną,
          Tai kas, kad vėjais paleisti  plaukai,
          Tai kas, kad tyloje  šaltiniai alma...
          Kapų pasaulis, įsikibęs atmintim,
          Ir tik todėl dar šitaip kalbam...

      — Taaaaip, — po kurio laiko atsiliepė teta Santa, — taaaaip,  tai vergo dalia. O dėl rankų – kojų, tai, dukrele, tie, kas labai geidžia jas matyti, tai mato, myli, bučiuoja, — neskubiai pakalbėjo teta Santa. Atsigręžė veidu į langą, kone prisiglausdama prie stiklo, gaudė mintimis kažką už jo jai reikalingo ir, atrodė, atsargiai deda į knygą: 
  Taip, jos nerealios, nes niekada negali būti tikras ar tos rankos trenks elektra, ar gulbės pūku. Gal todėl ir viliojančios, nes jos gali laikyti gležnai besišypsantį kūdikį ir čaižyti diržais iki begalinio skausmo. Gal todėl, kad tos pačios rankos, švelniai pynusios dukrai kasas, gali rišti mazgus, nepatogiai varžančius vergo kūną? – Vėl  nutilo, bet tuoj pat jau šviesiau, beveik  linksmai: — Ech! Bučiuok jas, brangusis, bučiuok, nes jos, šitos rankos, ir prakeikia, ir laimina... Moters rankos...
  — O, ir  dziedulis čia, - pajautė Šešiasdešimt Septintoji. Ir taip: — Dzieduli, žinau, kad neatspėsi, bet paspėliok, kokia geriausia dienos žinia. Bent iki šiol...
  — Teta Santa  nusprendė pasilikti mūsų draugėje
  — Tikrai, teta? — įvairiaspalvėmis ugnelėmis sušvyturiavo elektroninė, — nagi sakyk, sakyk, greičiau, greičiau, — ragino
  — Sako – žino, — dar labiau praskaidrino dieną teta Santa.