Kol nevėlu

3.

Kol nevėlu -
įsiklausau ir klausiu.
- Kur tu buvai?
Lietaus vandens
pilni kubilai -
reikia morkas,
jurginus ravėt,
o aš darbų kupinas -
noriu, kaip vanduo
iš tų namų ištekėt,
kaip upelis išbėgt -
iš to seno namo
iš to jauno meno.

Kol nevėlu,
kaip sniegas -
noriu ištirpt
ir pavirst srove,
o užlipus, užkopus
ant aukšto kalno -
kiek akmenų,
kiek skarmalų,
kiek nupjautų ąžuolų,
beržų, pušų...

Kol nevėlu -
dingo, išskrido, ištirpo -
skausmo ašaros
lyg šieno vežime adatos
ir sunku, jas surast, ir iš jų -
naujus namus suręst -
jau vėlu. - Kur tu buvai?
Suklumpu, keliuosi,
gražiuoju,
piktuoju - prašau
dieną, naktį,
kaip varveklis šąlu -
pilnas graudumo,
brandumo,
kaip ąžuolas -
po pirmųjų šalnų.