Rašyk
Eilės (74896)
Fantastika (2210)
Esė (1513)
Proza (10619)
Vaikams (2541)
Slam (50)
English (1153)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 28 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







(tęsinys)

Sugniaužusi kumščiuose palto atlapus  glaudžiu rankas prie krūtinės ir slysčiodama skubu žibančia gatvele. Šaltis vis smarkiau spaudžia krūtinę, kol skaudulys ima veržtis per gerklę. Sustoju ir priplojusi nosį prie ledinio vitrinos stiklo spoksau į nuogus plastmasinių manekenių kūnus. Laimė, jos tokios... netikros. Joms nešalta. Ir neskauda. Jos nebijo.
    Gruodas traškėdamas šneka po kojom: nulis trys vienuolika, nulis trys penkiolika, nulis trys nulis septyni, nulis trys nulis šeši. Šeši, še-še-ši, še-še, še... Šeši? Nulis šeši nulis šeši? Šešėliai prikimba prie pėdų, tįsta, tįsta, nublanksta, palieka. Tįsta, blanksta, palieka. Tįsta, palieka.
    Regiu, kaip virpantys jo pirštai nardo tarp dokumentų lapų ant stalo.
    Beskubėdama ant asfalto bato nosimi užkliudau tuščią alaus skardinę. Džeržgiantis metalo garsas perskrodžia gatvės tamsumą.
    Prokuroro balsas atvilnija per teismo salę, pasiekia mūsų veidus, nuslysta per plaukus ir šaltai pliaukštelėjęs į sieną aidu grįžta prie mūsų iš nugaros. „Šeštas, šeštas, šeštas“, – kartoja lūpos balsui iš paskos. Vėl kartoja, vėl. Pagaliau pirštai suranda skaičių, atverčia, tačiau artėjanti garso banga užkliudo lapus ir nubloškia į šalį.
    Išneriu iš už kampo. Tuščia, tik plytinės sienos ir pražilęs vanduo. „Au. Auuu“, – virkauja vėjas, glaustydamasis palei namo sienas. Gūsiai kilnoja, tranko kailinį mano kepurės bumbulą į pakaušį, stumia iš nugaros mane į priekį. Prie juodos durų angos lyg paklaikęs blykčioja gelsvas žibintas. Nužvelgiu ilgą kanalą, strėlės tiesumu vedantį mane pirmyn. Ne, dar nepasiklydau.
    Matau, kaip pirštai vėl ieškosi kelio tarp dokumentų, vargsta – lyg golgotos kelias. Ar tikrai jau laikas išpirkti nuodėmes? Tas nuodėmes, kurios nepadarytos? Kodėl gi aš bijau? Ištiesusi ranką paliečiu jo baltą plaštakos odą, nuslystu per pirštus, vidine riešo puse pajuntu virpesį. Netyčia, skubotai – niekas to nepamato. Ar nuodėmė net tada, kai nė vienas nemato? Pirštų galiukais brūkšteliu per dokumentų pluošto kraštą ir atverčiu pamestą puslapį. Nuotrauka suplieskia į veidą, rykštėmis perrėžia akis, surakina kojas, ten kur skauda. Skauda jai. Bijau kilstelėti akis.
    Daugiau nesugebu versti, nebegaliu pridengti maudžiančių kojų. Nerandu naujo puslapio.
    – Pertraukėlės. Paprašyk pertraukėlės, –  sušnibždu.
    Nučiupusi aplanką maunu iš salės ir šmurkšteliu į kabinetą kitoje koridoriaus pusėje.
    – Mes turim susitvarkyti tuos dokumentus, – ištariu sulaukusi, kol jis uždarys duris.
    – Gerai.
    – Čia daug reikia sutvarkyti, – šnibždu, jusdama kaip viduriai kyla iki gerklės. – Daug, daug.
    – Gerai, tik greičiau.
    – Negaliu greičiau nei darau.
    – Turim penkias minutes.
    – Aš neprašiau tavo suknistų penkių minučių! – plyštu. – Prašiau pertraukos, o ne penkių minučių.
    Šveičiu aplanką ant grindų. Nuotraukos nučiuožia į priekį ir sustingsta ornamentais išsibarsčiusios po rausvą linoleumą.
    Jis parklumpa lyg maldai ir ima delnu stumti popierius į krūvą. Nužvelgiu lapus, akys vėl suranda vieną iš tų, kurių norėčiau nematyti, tik kuo greičiau apspjauti, sudraskyti, sutrinti nebeatpažįstamai. Atstatau koją ir įremiu kulną į lapo vidurį.
    Klupantysis kilsteli savo žilą galvą ir nutaiko į mane akis.
    – Mes neturime laiko. Teismo pirmininkas davė tik penkias minutes.
    – Ach, neturim laiko? – mano vidinė siūlė, kurią iš paskutiniųjų bandžiau siusiūti, vėl praplyšta. – Tu neturi laiko? Nes teisėjas neleido? Ar matei? Tu save matei?
    – Save?
    – Tu pražilęs iki paskutinio plauko nuo šito žaidimo.
    – Ne, aš tik...
    – Senas? Nesi toks senas, kaip bandai pasirodyti! Visai nesenas.
    Jis pakyla ir nusvarinęs rankas išsitiesia priešais mane. Bespalvis, tarytum ant savęs būtų užsitempęs kelis pilkus drabužius: vieną, antrą ir trečią – visus žilus. Pražilsta ir plaukai, ir akys, ir veidas. Išsižioju ketindama apkaltinti: „Ne nuo metų pražilai! “
    – Tu, – jo balsas sudeda į vieną žodį viską, ką talpina ši akimirka.
      „Taip, būna, kad ne nuo metų pražilstam“, – pamanau. Tik nieko nepasakau.

    Viešbutis išnyra priešais lyg švytintis laivas. Neriu pro duris į vidų, skaičiuoju aukštus, akimis šokinėju per numerius surašytus ant pilkų durų. Kartoju, kartoju – lyg užkalbėjimą. Pagaliau randu, pabeldžiu. Dar beldžiu.
    Man neatidaro.
    Tik pasisukusi eiti išgirstu trakštelėjimą spynoje. Sustingusi nužvelgiu išlindusią povyzą: ant šono sugulę, persisunkę plaukai, šlapias veidas ir nuogi pečiai, apgaubti jo advokatiška mantija.
    – Atsiprašau.
    – Atsiprašau.
    Ištarę kiekvienas savo atsiprašymą abu gūžtelime ir vėl nutylame. Nedrįstu prisiartinti, o jis nepakviečia.
    – Prausiausi. Taip, – sumišęs paglosto savo mantijos rankovę.
    – Atsiprašau.
    – Nieko.
    – Žadėjau tuos dokumentus, – tariu neįstengdama pajudėti iš vietos. – Sutvarkyti.
    Galiausiai įsidrąsinu ir praslenku pro mantiją į vidų. Kambarys kvepia muilu ir švyti nuo daugybės mažyčių žiburėlių lubose.
    – Šviesu čia.
    – Įsitaisyk, – mosteli. – Aš tuoj.
    Mantija plastelėjusi dingsta už vonios durų. Apsidairau, akimis ieškodama, kur prisėsti, bet ir vėl... Dokumentai. Viskas nuklota popieriais. Nulis vienas nulis du, nulis vienas nulis trys... Nuotraukos...
    – Sutvarkykim pirmiausia šitas, – išgirstu vos durims prasivėrus.
    Priklaupusi renku nuotraukas ir dėlioju pagal kaltinamojo akto postus, o tada pagal dokumentų eilės numerius. Du nulis, du šeši, penki nulis... Nematau nieko kito, tik skaičius.
    – Tu, – vėl išgirstu. Kažkaip keistai jis moka į šį vieną žodį sudėti visą dieną. Visą kambarį. Save. Ir net mane.
    Atsisuku. Nedrąsiai bėgu akimis aukštyn per jo kelnių audinį.
    – Gyvuly tu! – suklykiu pamačiusi tai ir puolu prie vonios durų.
    Atsipeikėju tik pajutusi kaip po kiaurai permerktais drabužiais vinguriuoja šaltos vandens gijos ir lyg vijokliai apraizgo kūną. Nusivilkusi sumetu rūbus į kūvą. Pačiumpu nuo kabliuko jo mantiją. Susisuku. Pasijuntu kaip ta nuoga manekenė svetimoje išnaroje. Ar tai nuodėmė? Dabar pati sau atrodau pražilusi. Susiriečiu kamputyje ir imu inkšti lyg pritrenktas vabalas.
    Pro pravertas duris lyg peilis akis perrėžia šviesa.
    – Tu?
    Vėl tas balsas. Ir iš jo reikėtų dabar išsinerti, kaip iš savo šlapių drabužių, bet nepajėgiu, leidžiu priglusti. Paguodą semiu skausmo ištakose. Viskas išliejama ir vėl suteka į tą patį indą. Paliečiu jo kelnių audinį.
    – Kaip tu gali šitaip žiūrėti į išžagintos moters kūną?
    – Tai svetimas nusikaltimas.
    Atplėšiu jo delną nuo savęs. Išeinu į kambarį ir nustūmusi dokumentus į šalį susiriečiu ant lovos.
    – Netvarkysiu jų.
    – Gerai.
    – Kaip man pareiti?
    – Tau baisu. Svetimas miestas. Miegok čia.
    Ir nusisuka dirbti. Netikiu juo. Spėlioju. Matau prie popierių palinkusią galvą. Žili plaukai – pati gražiausia spalva. Net ne spalva tai. Dieve, duok stiprybės man, juk tu irgi žilas. Lūpos kartoja skaičių maldą. Užkalbėjimą.

(b. d.)

2012-11-20 01:50
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2013-09-10 21:02
Kailas Spenseris
Kai dažniausiai sutinkame veiksmą su persipinančiomis emocijomis, aiškinančiomis mums herojų vidinius monologus ir visa, kas vyksta už kadro, čia atvirkščiai - viena emocija, o veiksmas tik lyg tarp kitko, kad emocija tęstųsi. Viskas orientuota į vidų. Galbūt kai kuriems atrodys, kad tai didelė siužeto stoka, bet tai skonio reikalas, ir man šis tekstas visai skaniai susivalgė. Kai kurios metaforos per daug detalios, išblaškančios (pamiršti ir apie ką čia skaitei), kai kurios - tiesiai į dešimtuką (su žilimu ypač - ir ten kur apie žmogų, ir ten kur apie vandenį).
Na, taip, rašyti su migla - arkliukas pavojingas, aš jį irgi turiu arklidėse. Kartais jis labai nedėkingas ir tvoja su kanopa į skruostą.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-11-28 11:29
Lengvai
imu inkšti lyg pritrenktas vabalas. - šitoks palyginimas kelia abejonių.

Vėlgi, man asmeniškai pritrūktsa istorijos ir per daug emocijų. Lyg ir turėtų aiškėti, kas ir kur, bet man dar neaišku. Atrodo, tekstas vien iš emocijų ir suręstas, o taip norėtųsi dar ir realybės. Ir taip, vaizdinga, sodru ir vėl per daug miglota, šypt.

4
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-11-25 17:56
tictac_it
siužetas geras, pasakojimas įtraukia į skaitymą, gal net įtrauktų į pergyvenimą jei ne "išmušančios" detalės pvz. inkščiantis vabalas,  pirštai ieškosi kelio (g. -klaidžioja) ... arba toks detalus sakinys Beskubėdama ant asfalto bato nosimi užkliudau tuščią alaus skardinę    3+

 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-11-20 13:58
Marquise
Pirma dalis geresnė. Man.
Pradžia man atrodo stringanti. Nėra konkrečių pavyzdžių, tik toks jausmas skaitant. Lyg ją būtum "prikabinus", kažkaip nenatūraliai sumezgus. Visa kita lyg išnešiota galvoje ilgai ir natūraliai atsiradę, o pradžia - kažkaip "iš reikalo". Pirmo sakinio išvis atsisakyčiau.

Pertraukėlės dialogas ir aprašymas - tobulas. Balbinos parinkta citata - deimantėlis. Tik išbraukčiau paskutinę pirmos dalies eilutę. Jau prieš tai pasakyta, kad „Ne nuo metų pražilai!". Kaip ir nebereikia to pakartojimo.

Viešbučio scenoje niekaip nesuprantu, ko herojė taip susinervina ir dėl ko atsiranda frazė "Gyvuly tu". Bet gal dar ir ne laikas suprasti.

Manau, kad pasirinkai sudėtingą būdą istorijai papasakoti. Labai gražų, bet labai daug reikalaujantį iš autoriaus. Pirma dalis parodė, kad tu gali, taigi matysim. Labai smalsu, kas bus toliau. Labiau smalsu ne įvykiai, bet kaip tu tai papasakosi.

Už šią dalį IV
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-11-20 05:28
Balbina
Bespalvis, tarytum ant savęs būtų užsitempęs kelis pilkus drabužius: vieną, antrą ir trečią – visus žilus. Pražilsta ir plaukai, ir akys, ir veidas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-11-20 02:09
Daineko
be žodžių...įtampa,minties sklandumas,skrajojantis tekstas.pasirodo,kad žodžiai yra:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą