Nevirskit pelenais

Vis bėgu, bėgu, vis vejuos,
Tik nežinau- ar dar save, ar tik metus,
Ar svajones, o gal dar likusius draugus,
Paklydusius gyvenime, o gal dar nerastus.

Stačiau gyvenimą iš skausmo ir kančios,
Kai ne visi tikėjo, kad pakilt galėsiu.
Dabar prie kryžiaus vardas lyg prikaltas,
Esi atstumtas, o visa kita tarsi nesvarbu.

Taip pelenais pavirsti gali metai,
Kai laiko upė juos nuneš srove tolyn.
Žinau, širdy nešiosiu tuos pavasarius
Ir tuos draugus, kurie dar laiko upėje braidys.

Neniekinkite kryžiaus nevertais vardais.
Tai šventvagiška- juk maldai jis sukaltas.
Tikėkit žmogumi- jei jis gyvenimui prikeltas,
Lyg stebūklu ar lyg vilties sparnu pakeltas.