Tavo šypsena

Kartu su laimingiausiųjų akimirkų maišu
Nuostabiausią šypseną atmintyje nešu.
Kaskart ji primena anuos laikus,
Mus kaip neklaužadas, išdykusius vaikus,
Varnalėšų saujas plaukuose ir smėlį,
Kurio atnešdavom lėlėms į tavo kambarėlį...

Tada šypsodavais ir verkdavai savaime,
Dabar manai, kad praradai šią laimę.
Vėliau šypsojeisi tik tiems, kuriuos mylėjai,
Kitiems ir liežuviuko kyštelti nesidrovėjai.
O savo šypseną papuošti raudonai išmokai –
Netgi mamytę lūpų dažymo mene pranokai.
Dažnai prieidavai prie lango išsidažiusi, graži.
Manei: į pačią karalaitę būsi panaši.

Kalbėdavau su tavimi nuraudęs, nedrąsus –
Paslėpti stengiausi širdies melodijos garsus.
Kas naktį pamatydavau tave sapne,
Tada buvai linksma, bučiuodavai mane.
Mokykloje šypsodavais visiems vaikams,
Nors sapnuose nusišypsodavai tik man...

Ir kartą, kai abudu buvome kine,
Ta tavo šypsena labai nustebino mane:
Žiūrėdamas tą filmą pats drebėjau ir raudau,
O atsisukęs į tave – vulgarią šypseną radau.
Tuomet šalia savęs mačiau kažkokią kvailę,
Kuri tik juokės iš manęs ir filmo apie meilę.

Atsimenu, kai mes savaitėmis išbuvom susipykę
Ir vakarus dažnai namie praleidom pasilikę...
Bet susitaikydavome po to lengvai ir paprastai,
O tavo šypsena man buvo kaip geri vaistai.
Dabar man visko šiam pasaulyje gana,
Kai sutinki mane šilčiausia savo šypsena.

Tiesa, ne visuomet išlieka ji šilta.
Kai kartais pajuntu: ji – svetima, kita,
Tai slepiasi už jos mums gresiantys vaidai,
Tada pašiepti ar paerzinti mane bandai.
Bet nesivaidijame, nesipykstam ilgą laiką,
Nes vienas mudviejų vis tiek paskelbia taiką.
O susitaikymo bučkiu, tikrai švelniu,
Atpirkti galim šimtą sukląstotų bučinių.


  "Mergaitei su saule galvoje ir akimis debesyje" 1995