Sendaikčiai

veidrodžiai

iš visų sendaikčių
akys man brangiausios
dvi angos į amžinybę
į penktąjį metų laiką
užsibuvusį žmoguje
darbais patirtimi
iš metų į metus
jos mažiausiai kinta
sako į akis nesunku ir įkristi
ištrupėti dalimis -
    po žodį   
    po sendaiktį
ir nepastebi kaip pamažėl
akimirkos tave įsistiklina savo
veidrodžiuose į amžinybę.

viduje

o mano svečiai juokdavosi
kad gyvenu lyg turguje -
užvertęs palanges protėvių
knygomis, urnomis ir smilkalais,
puošiuosi neaiškios vertės rūbais
prakvipusiais tabaku ir dažais,
laistau savo vienintelius augalus
gydomaisiais trauklapio užpilais
nuo kurių jau nebematau žydėjimo
ant daugiaspalvės šiltųjų kraštų gėlės
o tik traukiasi dar kelios dykos dienos
kai puošiu savo turinio sienas
senovine švabacho kaligrafija,
dekoru, lyg svarbią sceną
įsivaizduojamam spektakliui
su aiškia pabaiga - mirtim.

iškilmės

taip ir jautiesi per šventes
nelyg senėjimo drumstėjas
šluodamas mostais dulkes
nuo stalo raižinių ar
tiesdamas suteptą staltiesę
ant brangiausio palikimo
tik vaidindamas neprisirišusį
neprisiūtą prie dalelės savęs
nors vis gi sunku atsieti mudu
it dangų nuo žemės -
štai kad ir tokias išmintis
kuomet lietaus adatos
jas suvarsto...

      kai kada
    pasikeičia
    metų laikas
      ir išeini 
    atsimerkęs   
kaupti sendaikčių
      iš naujo.