iš kūrinio „Užrakintos moters svajos“

... vakaras uždegė dangaus akutes. Skrido Juodvarnis. Skrido ten, kur nebuvęs. Klaidūs paukščio keliai. Kas atrinks, kur sukti, kur nutūpti? Kas pasakys, ar nutūpus saugu? Bet jis, genamas pakeleivingo vėjo, skrido pirmyn...
Vėjas pakeldavo žiupsnį smėlio ir žerdavo jam į akis (gal gi sustabdys paukščio skrydį). Juodvarnis tik pasimuistydavo, bet iš kelio neiškrypdavo. Pušys savo viršūnėm bandė nuplėšti jo plunksnas. Nepasidavė... skrido... Kelias bandė pasiglemžti jo laiką. Nepajėgė. Paukštis skverbėsi pirmyn...
... Žvelgiau į spurdantį, pavargusį paukštį. Jis neprašė užuojautos, nerodė jaudulio, jis bandė lindėti savo tamsiose plunksnose, bet, karts nuo karto, ji imdavo ir nuslysdavo jam nuo veido. Taip, jo kūnas nebuvo toks tvirtas, kokia tvirta buvo jo dvasia... Žiūrėjau į jį ir erzinau... Laikiau trupinį duonos delne prieš jį, alkaną ir kelionės išvargintą (!)...
... Juodvarniai – išdidūs paukščiai, les ne iš kiekvieno delno. Norėjau jį priglausti prie savęs ir leisti nurimti, bet... jis vis dar skubėjo. Vis dar nerimo, buvo netikras ar tai jau kelio galas?
... Juodvarnis – paukštis,  kuriam reikėjo paprastos šilumos ir laiko, kad... kad galėtų numesti plunksnas ir tapti žmogumi...