<...>

naktimis apsikamšyk.
stipriai.
kad net pro menkiausią plyšį
tarsi per plazminę membraną į branduolį
neprasiskverbtų juodosios esybės.
tu susisukusi į skarmalus
monotoniškai linguoji
savo beprotnamyje.
šešėliai ir prieblanda užliejo aplinką
erdvę kuri tau nepriklauso.
dabar aplink pašiurpusį
ir juodomis dulkėmis nusėstą kūną
suktu valso žingsniu skrieja šokėjai.
dar labiau įbauginta.
bijai drebi trukčioji panikuoji
klyki šauki bet tik tau taip atrodo...
kukčioji vemi inkšti
kaip nususęs šuo.
niekas tavęs negirdi
niekam nematomas tas sūrus vanduo...
gramdyk lupk plėšyk drąskyk
skūrą.
beprotybės irštva pavirsta vartais į būtį
į transcendentinę egzistavimo erdvę
ertmę
kurioje atsispindi tik išblyškęs ir perkreiptas tavo veidas.
apalpęs lavonas.
ryte nubudus
viskas atrodo šiek tiek kitaip.
tu vis dar tame pačiame beprotnamyje
tik šįkart
šviesesnėmis dulkėmis nusėstas nuogas kūnas
šįkart
tu susigūžusi į kamuolėlį
tarsi bandytum paslėpti savo atsikišusius Ievos šonkaulius
tarsi be menkiausio gailėsčio būtum išprievartauta.
išprievartauta juodųjų esybių
esybių
kurios vis dėlto prasiskverbė...
sekančią naktį
stipriau apsikamšyk.