Beauštanti

Radau aš tekant saulei Aušrą,
Kurios akyse atgimiau staiga.
Pasitikėjimo ir valios kupina širdim
Ėjau toliau tikėdama aš jos viltim.

Pabudus nuo kančios chaotiškam pasauly
Aš nemokėjau būt bloga.
Visiems nešiau tik paprastutį gėrį
Maldauju, dovanok – neliko Tau. Išdalinau. Nėra.

Kokie mes būname savaip pamišėliai poetai
Nepastebintys saulėj gimstančios Aušros
Kančia be duonos lygiai kas norėtų
Ateitų, paprašytų istorijos tos nuo pradžios

Neįdomu gal niekam, juk neteisiam, nebaudžiam,
Bet negi šitaip patikėt sunku,
Kad gali paukštis vėl sparnus išskleisti
Ir skrist kaip ir anksčiau – aukščiau virš debesų...

--

Taip alkstantis naujų istorijų likimas
Tik su beauštančia diena nauja ---
Pavalgydinsim mes likimą...
Tučtuojau, kaip mat ir bus gana.