Prie žemės stalo

11.

Suprantama -
niekas nepasakys,
kokia gausybė
gyvybės - puošia žemę -
juodom, geltonom
žvaigždėm ir žaibais
apvedžioju, jos, žemės -
spindinčias akis
ir kas gi pasakys,
kad aš, ne jos šešėlis,
ne jos siluetas
ir paslaptis -
tamsios žvaigždės?

Medžiai, krūmai
susprogo
ir lyg kažin kas -
jaučiu, ateina -
lietus, sniegas
ir tas ilgesys -
žiedų patalus
ištirpdęs
ir man, prieš akis -
ankstyvo ežero
siluetas.

Prie žemės stalo -
milijonai paukščių,
vabalų, vabzdžių, vaikų
ir po jų plunksnom,
po jų drabužiais - žaibai
ir kad jau gera
ir kad jau smagu -
galima balsuoti,
lengviau kvėpuoti
ir po pasaulį -
keliauti laisvai
ir mus, svaigina
ant žemės sutūpę
šešėlių laivai.

Gyvenime
kaip pasakoje -
žaibų, griaustinių
per mažai
ir skrenda -
plačiai akis išplėtę
sakalai ir žydi -
mano sodai,
daržai ir ošia
kasdieniškai ramūs
beržai.