***

„Širdie, kodėl tu mylimo ieškai?
Jis lieka visad tavyje. “
- Thiruvalluvar Tirukuralas (Senovės rytų poezija. Vilnius: Vaga. 1991, 511p.)

    Šokinėdavau nuo vieno elektros stulpo prie kito murziname kaime, stebėdavau jo akių kraštus, niekada neišsidaviau, kad žinojau, kur eina ar netgi (oi, intymu!) kaip eina, o tada visas žaidimas persikėlė į didesnes erdves. Erzindamas, kad nemoku suriesti liežuvio, pasirinko studijuoti kažką su neišpasakytai ilgu ir painiu pavadinimu Vilniuje. Slėpiausi už perlyto betono luitų krūvos šalia pilkšvo stoties pastato, kai apdulkėjusio Klaipėda-Vilnius traukinio langas nusinešė mano simpatiją, kuri, žinoma, net nenutuokė, jog turi tokį statusą mano gyvenime.
  Ironiškai po metų net tas pats to paties traukinio vagonas pasiglemžė mane. Vaikystės pasakų karalystė, pavadinta Vilniaus vardu, nenutiesė raudono kilimo ir vietoj džiugių pasisveikinimo patapšnojimų per petį sulaukiau grubių stumtelėjimų mieste, kuriame žmonės bėga nuo žmonių ir varnai vieninteliai pastebi mano egzistenciją  (galėtų jie ir įsidrąsinti kartais: pabaksnoti žmonių galvas ir priversti juos pamąstyti, kodėl tiek skuba). 
  Alsuojančio vienatve rudens popietę pasiklydusi senamiesčio labirintuose suradau jį. Šį kartą elektros stulpą ar betono krūvą pakeitė vingiuota gatvelė ir jos užkampis. Ta pati šypsena, sukurianti tą pačią vieną duobutę kairiajame skruoste, toks pat susidomėjęs pasauliu žvilgsnis ir toks pat nervingumą išduodantis dešinės rankos smiliaus stuksenimas į stalą... Tą dieną tyliomis pėdomis atsargiai išsiaiškinau, kur jis gyvena.
  Grįžau į savo žaidimą. Elektros stulpai, senamiesčio gatvelės, autobusų stotelės, medžiai Vingio parke ar netgi detektyviški laikraščiai ir knygos kavinėse... Žinojau su kuo jis susitikinėja ir netgi kiek laiko tai trunka (draugysčių vidurkis siekė apie porą mėnesių), mačiau kaip jis užsikosėjo pirmos cigaretės dūmais, stebėjau jo manieras ir net supratau, kada duobutė kairiame skruoste būdavo nenuoširdi.
  Pati pradėjau žaidimą – pati ir pabaigiau. Jis net nesuvokė, kad buvo pagrindinis veikėjas. Finalas buvo labai paprastas... Nepasiėmiau nei elektros stulpų, nei medžių, nei betono, nei kampų, nei laikraščių ar knygų. Pažiūrėjau jam tiesiai į sumišusias, kupinas ilgesio akis, nusišypsojau ir pasakiau:
-Kaip turi jaustis žmogus, žinodamas, kad jį visą laiką stebi?
Neleidusi jam atsakyti tyliai pradingau sausakimšame Vilniaus troleibuse.