Pasaka apie voriuką

Buvo rami rudens diena. Pastogėje paskutiniais rudens spinduliais mėgavosi voras. Stebėdamas, kaip švelnus vėjelis retkarčiais susiūbuoja jo nėriniuotą hamaką, voriukas giliai giliai susimąstė. Jis niekada neturėjo draugų. Mito vabaliukais ir muselėmis. Taip ir nepažino draugystės jausmo.
- Kaip nuostabu, - nerdamas sumurmėjo voriukas.
Ir tuo metu į jo voratinklį įkliuvo maža, bet labai smalsi musė. Voras tuoj pat pripuolė prie jos ir pagrasino suėsti. Musė verkšlendama tarė:
- Tu negali manęs ėsti. Mano kraujo grupė skiriasi nuo tavosios.
Voras neklausydamas musės ruošėsi peilį ir šakutę- musę pjaustyti per pusę. Bet staiga prabilo jo sąžinė:
- Tu niekada neturėjai draugų. Nejau ruošiesi prarasti ir šią nedidelę muselę, kuri galėtų būti tavo draugė? Visus padarėlius, kurie pakliūdavo į tavo mezginį, tu suvalgydavai, neturėjai nė vienos progos susipažinti. Galbūt ši musytė bus tavo draugė, tik tu jos jokiu būdu nevalgyk!
Voriukui ištryško gaili, bet labai maža ašarėlė. Jis suprato, jog niekada gyvenime neturėjo draugų. Neturėjo nė vieno draugo, kuriam galėtų išsipasakoti. Jis buvo vienišas.
Muselė pastebėjo ant voriuko skruosto ašaras ir suprato, kaip jam negera. Vabalėlis priropojo prie musės, atrišo virves ir tarė:
- Skrisk!
Muselė laiminga pasileido skristi, bet tuojau pat grįžo prie voriuko sakydama:
- Voriuk, ar nori būti mano draugas?
Voras net aiktelėjo iš laimės išgirdęs žodį,, draugas“.
- Žinoma, noriu, net labai.
Jis suprato, kad draugystė yra brangiausias dalykas, kurio už jokius pinigus nenusipirksi.

/2009/