Dar po stiklą, brolau,
prieš išeinant į lipnų
lapkričio vakarą,
kad primintų mums
užeigos šviesą
gerklėje užsilikęs kartumas.
Kai voratinklių vielos
drėks veidą ir
vainikuose skęs pasivaikščiot
išėjusios vėlės,
bandysim pasiekti
viršūnę
Nuogo, tirtančio, šąlančio
medžio -
o nuo ten lig dangaus, sako,
jau netoli.