Sidabrinio voro kiausinis (1 dalis)

1 Dalis.
Nauja pažintis.

Buvo eilinė Tomo diena. Miegas, pusryčiai, televizorius, pietūs, treniruotė... Berniukas išėjo į lauką ir atsisėdo ant žolės. Atsigulęs pažvelgė į dangų. Dangus buvo giedras, kaip niekada. Pasidėjęs rankas už galvos, pradėjo daryti atsilenkimus. Staiga iš už tvoros pasirodo senukas.
        - Laba diena, - pasisveikino atėjūnas.
        - Laba, - atsisėdo  berniukas.
        - Norėtum išmokti trigonos?
        - O kas tai yra?
        - Tokia energija kuri atsiranda kūnui ir sielai susijungus, - paaiškino svetimasis žmogus.
        - O kaip juos sujungti? - nustebęs atsistojo Tomas.
        - Nori pamokysiu? Beje mano vardas Benas.
Benas buvo senas, turėjo neilgus ūsus,  pražilęs ir neaukšto ūgio.
        - Aš Tomas ir tikrai mane sudominot, bet ar tai nemokama?
        - Be abejo. Tu pats visko sieksi. Norėdamas išmokti tu turėsi įveikti tris užduotis.
        - Tik tris? - nustebo Tomas?
        - Taip, bet sunkias.
        - Na gerai, tai kokia pirmoji?
        - Reikia surasti sidabrinio voro kiaušinį.
        - A... - Pritrūko žodžių berniukui, - O kokia antroji?
        - Tik įvykdęs pirmąją užduotį galėsi vykdyti kitą.
        - Gerai, eisiu ieškoti to kiaušinio, - pasipiktino Tomas.
        - Eik, tik prisimink, kad kai ištiks sunkumai, naudokis kūnu ir stenkis sukaupti visas jėgas iš sielos.
        - Gerai.
        - Tai iki. Grįžk su kiaušiniu.
Bet Tomas jau nebegirdėjo, griebęs kuprinę išbėgo, kaip tarakonai išsilaksto, kai uždegi šviesą. Bėgo neilgai. Penkis šimtus metrų pabėgėjęs pavargo. Jis prisiminė Beno patarimą. Tad sustojo, užsimerkė ir įtempė raumenis, lyg sėdėtu tualete ant unitazo.
        - Ne, ne taip.
Tomas atsimerkė ir pamatė Beną.
        - K-kaip tu čia..? - nustebo berniukas.
        - Kai tu pakankamai įvaldysi trigoną, ir tu galėsi...
        - Teleportuotis - nutraukė Tomas.
        - Ir daugiau kitokiu dalykų - užbaigė senukas.
        - O tai kaip tada daryti?
        - Užsimerk, lengviau bus, - pradėjo pasakoti, lyg mokytojas, Benas - sukaupk mintis ties tuo veiksmu kuri atlieki, stenkis įsivaizduoti, kaip tu atrodai iš šalies, ir ką matai bei jauti pats, ta veiksmą atlikdamas.
        Tomas taip ir padarė. Staiga pajuto, kaip jo kūnas pradeda judėti. Atsimerkia ir pamato, jog jis lekia milžinišku greičiu. Prieš akis pasirodo Benas:
        - Nusigauk iki miesto. Ten bare pasiklausk kelio iki kalno.
Taręs šiuos žodžius senukas išnyko lyg niekur nieko. Tomas bėgo toliau. Jis skuodė greitai. Lėkė per didžiulę pievą. Dešinėje matėsi miškas, bet jis buvo toli nutolęs. Atrodė, kad tarp pievos ir dangaus, yra mažytė tamsiai žalia linija. Kairėje matėsi ežeras. Priekyje lėtai iš už horizonto lindo kalnas.
        Staiga berniukas pargriuvo. Jam bėgo kraujas iš kaktos, o skausmas buvo toks stiprus, kad akyse buvo tamsu lyg tamsią apsiniaukusią naktį. Šiek tiek pagulėjęs kniūbsčias palaukė kol skausmas praeis tiek, kad galėtu kažką daryti. Kai jau skausmas dingo, jis atsisėdo dešine ranka laikydamasis už kaktoje esančios žaizdos. Priekyje jo buvo grėblys su sulūžusių kotu. Jis lūžo nuo galingo susidūrimo su Tomo kakta. Kiek pažiūrėjęs į ta grėblį, išsitraukė iš kuprinės rankšluostį ir perplėšęs per pus apsivyniojo kaktą.
        - Ot koks grėblys! Įdomu iš kur jis čia atsirado?
Apsidairęs pamatė netoliese stovintį namuką.
        - Turbūt kažkieno grėblį sulaužiau. Reikia nunešti ir atsiprašyti.
Susirišo kaktą rankšluosčiu, tvirtai prispausdamas žaizdą, priėjo prie grėblio. Stovėjo, žiūrėjo į grėblį ir negalėjo patikėti ką mato. Paprastas grėblys, bet sulūžęs per pusę. Tomas buvo nustebęs lyg pirma kartą matytų. Pasilenkė siekdamas jo ir pamatė nulašantį kraujo lašelį prasisunkusį pro kruviną rankšluostį. Griebęs abi grėblio dalis staigiu mostu atsistojo taip greit, jog kraujas nespėjo sutekėti į smegenis, tad jam aptemo akyse, kol kraujotaka stabilizavosi. Nieko nesupratęs berniukas apsisuko ir žengė pirmuosius žingsnius link matytos trobelės.
        Iš pradžių ji nelabai aiškiai matėsi, bet Tomas priėjęs arčiau stabtelėjo iš nuostabos. Namelis buvo mažas, per vidurį durys, kairėje mažytis langelis. Priešais langelį augo visokiausios vaistažolės, o dešinėje stovėjo sutriušęs suoliukas. Berniukas priėjo prie durų, atrėmė grėblį į sieną durų kairėje ir švelniai tris kartus pabeldė į duris. Tyla. Dar kartą pabeldė, tik šį kartą stipriau. Vėl tyla, tik šį kartą ji buvo garsi. Buvo girdėti silpnas spengimas. Tuomet Tomas pabandė atidaryti duris. Jos buvo užrakintos, tad nusprendė šeimininko palaukti ant suoliuko. Kai tik atsisėdo, iš už kampo išlindo sena kuprota moteriškė, su tamsiai žaliu sijonu, bei marga purvina skarele.
        - Na ir vėl tu čia Rainiuk, - kalbėjo senutė su kažkuo, - Tuoj įpilsiu tau šviežiai pamelžto iš karvės pieno.
        Su ja buvo jaunas rainas katinas. Senutė nė nepastebėjo berniuko, iš kišenės išsitraukė raktą, ir atsirakino duris. Vos tik pravėrus duris, katinėlis įbėgo į vidų. Moteriškė plačiu žingsniu peržengė slenkstį ir dingo iš Tomo matymo lauko palikusi praviras duris. Tuomet berniukas atsistojo ir priėjo prie atidarytu durų. Viduje dešinėje matėsi stalas, ant jo stovėjo katinas, o senoji šeimininkė pylė į skardinę nuo konservų pieną.
        - Na štai Rainiuk, atsigerk pienelio, - glostydama katiną ir nė neatsisukdama į svečią senutė pratęsė - Labas Tomuk, aš tavęs laukiau.
Nesuprasdamas kas vyksta, berniukas kaire ranka griebė sulūžusio grėblio dalis ir puolė atsiprašinėti:
        - Aš bėgau ir netyčia sulaužiau jūsų grėblį.
        - “Jūsų”? - nustebo šeimininkė - manęs taip niekas nebevadina jau penkiasdešimt metų. Užeik, tuoj paruošiu žolelių tepalo tavo kaktai.
        Tomas nieko nelaukdamas, bet nustebęs žengė per slenkstį, kuris jam atrodė milžiniškas, bei apsižvalgė. Dešinėję, šalia stalo, ant kurio su pasigardžiavimu Rainiukas lakė pieną, buvo durys. Priešais įėjimą stovėjo krosnis, o kairėje namo vidaus, per visą sieną, didelis akmeninis stalas. Ant jo buvo visokiu stiklainiu su įvairiausiais dalykais: nuo žolelių, iki visokiu gleivėtu skysčiu. Šalia jo, pasiėmusi trintuvę, moteriškė trynė dobilus ir kmynus. Tomas priėjo prie stalo ant kurio jau pasisotinęs sėdėjo ir prausėsi rainasis. Iš po stalo išsitraukė kėdę ir atsisėdęs ant jos ėmė glostyti pūkuotąjį pelių gaudytoją. Atmosfera buvo jauki, tad berniukas jautėsi lyg būtų pas močiutę kaime.
        - Na tai pasakok, Tomuk, - prabilo moteriškė trindama jau kitokias žoleles - tu naujasis Beno mokinys?
        - Turbūt, jis man liepė atnešti sidabrinio voro kiaušinį. Aš net nežinau nei kur jis yra, nei kaip jis atrodo. Liepė man keliauti į miesto bara.
        - Tau tikriausiai įdomu iš kur aš viską žinau. Benas viską suplanavo ir paprašė manęs tau padėti. Jis daug jaunų mokinių siunčia pas mane, bet pirmą kartą matau tokį gabų jaunuoli.
        - Aš ne gabus, - susigėdo Tomas - aš tik vis dar nesuprantu kas vyksta.
        - Na taip, bet tavo sugebėjimai būtų stulbinantys jei tu eitum teisingu keliu. Matau esi sportiškas. Turbūt mėgsti sveiką kūną. Toks kaip tu būtinai turi pasirinkti ypatingą, ir ne kiekvienam suprantamą dalyką - gydimą.
        - Mane tai domina, - nustebo berniukas, baigė glostyti katiną, ir atsisuko į senąją šeimininkę - aš nuo pat savo vaikystes mėgau gydyti ir visokius panašius dalykus daryti.
        - Alberta, duok tu jam vaistažolių receptų knygą, - kažkas svečiui prabilo už nugaros ir išgąsdino, jog jis besisukdamas pažiūrėti nugriuvo nuo kėdės ir ją sulaužė, - Ko taip nustebai? - Paklausė katinas.
        - T-t-tu kalbi? - prarado žadą Tomas.
        - Rainiuk, negąsdink mūsų svečio, - Atsisuko senutė Alberta su pilna trintuve žalio tepalo, ir žengusi žingsni vėl prabilo, - Taip, gyvūnai suprantantys jog tie žmonės kurie tiki tuo, kuo netiki visas likęs pasaulis, išsiduoda, jog moka kabėti. Trigona yra energija, kuria gyvūnai jaučia. Paprasti žmonės nė karto jos nepanaudoja ir gyvena valdžios iliuzijų pasaulyje, o štai mes esame stipresni už juos. Katinas pajuto jog tu bėgdamas panaudojai trigona, tad jis tau ir prabilo.
        - Taip, - Rainis užsinorėjo pasipasakoti - kiekvienas gyvas padaras, net ir mes turim trigoną, tik mes ja naudojam visuomet. Pavyzdžiui medžiodami ar naktį, kad geriau matytume. Beje kiekvienas gyvas padaras valdo savo stichija, kurią reikia pačiam atrasti. Štai aš esu ugninis katinas, ir nesvarbu, kad aš nedegu, aš galiu valdyti ugnį.
        - O aš, - vėl prakalbo Alberta, - aš valdau orą. Oras yra pati rečiausia kraujo trigonos rūšis. Ši stichija leidžia labai lengvai gydyti žmones, todėl aš pasirinkau gydytojos darbą. Štai pasitepk kaktą, - paduodama trintuvę Tomui, pasakė.
        Tomas nusirišo kruviną rankšluostį, ir dviem pirštais paėmęs tirštą žalią masę, užsitepė ant žaizdos. Po keliu sekundžių pajuto stiprų deginimą. Stovėjo įtempęs visus raumenis, užsimerkęs, vis dar du pirštus su žalia mase prispaudęs prie kaktos. Alberta ir katinas stebėjo veiksmą. Aplink buvo tyla, kol pro duris neįskrido, bala žino iš kur, balandis. Nutūpė ant slenksčio.
        - Laba diena, - prabilo, žalia spalva, nuo saulės kritusiais spinduliais į margas balandžio plunksnas, sutviskęs, paukštis.
        - Ša! - nutildė katinas piktai pažiūrėjęs į skraiduoli.
        - Matau turite svečių, - toliau kalbėjo plunksnuočius, nekreipdamas dėmesio į pūkuotą gyvį ant stalo. - Kas šis berniukas?
        Niekas neatsakė, tad balandis nustebusiu žvilgsniu įsistebeilijo į Tomą, stovintį viduryje kambario, palenkusi galvą ir laikanti du pirštus prie kaktos. Vėl Stojo mirtina tyla. Vysi buvo lyg sustingę. Tomas jau kurį laiką nejautė skausmo, o žaizda pamažu ėme gyti. Smalsumo pagautas berniukas stovėjo ir staiga staigiu ištiesė rankas į šonus ir apsidairė. Visi į jį žiūrėjo išsprogdinę akis.
        - Ačiū teta Alberta, - sugalvojo nutraukti keista situaciją tomas.
        - Oho! Kas tu toks? Iš kur esi? Ką čia veiki? - Pradėjo klausinėti paukštis. - Kas čia buvo? Kodėl čia toks...
        - Užtilk tu kvailas paukšto, - nušokdamas nuo stalo pradėjo grasinti Rainiukas, - Dabar tu būsi mano pietūs!
        - Ai! Ne, nereikia prašau, - pamatęs atbėgdama katiną pakilo ir pradėjo skristi paukštis, - aš ne per gražus mirti šitaip katino nasruose.
        Alberta nusisuko ir priėjo prie akmeninio stalo, kur ji visą laiką gamindavo tepalus, arbatas ir visokiausius vaistus iš augalų. Tomui Rainiukas labai patiko, nes katino tik nugara buvo raina, pilvas ir kojos buvo baltos. Priėjęs prie padarėlio atsitupė ir pasiėmė ant rankų.
        - Tomuk, tu sulaužei mano geriausia grėblį, gal galėtum nukeliauti į mišką ir paprašyti eigulio Valdemaro, kad sutaisytu? - liūdnai, vis dar žiūrėdama į stalą paklausė Alberta.
        - Taip taip, einam. Aš tave palydėsiu, nušoko nuo peties Rainis, ir silpnai įsikandęs į tomo džinsus pradėjo temptis berniuką į lauką.
        - Gerai, - susigėdęs atsakė Tomas, stengdamasis pasipriešinti katinui.
        Staiga tik sužibėjo katino akys, timptelėjo berniukui už kojos taip stipriai, jog ne tik Tomas, bet ir įsikibęs katinas į vaikino džinsus išskrido pro duris.