Nacionalinės erotikos ypatumai (Idalis)

Nacionalinės erotikos ypatumai


    -Mano diedą išgvoltavojo. - piktai žvelgdama į nustebusias policijos nuovados budėjo akis, reikšmingai pakartojo senutė.
    -Kaimyne, - nerasdamas tinkamo žodžio, nejaukiai kėdėje pasimuistė pareigūnas. - kam tas Jūsų vyras reikalingas? Jam juk šešiasdešimt devyneri pernai suėjo. Vos kojas kilnoja.
    -O tai reiškia, kad kožna merga ant žemės jį parvertusi kočioti gali?! - nesusitvardžiusi pradėjo ant visos patalpos šaukti moteriškė.
    -Nepagalvojote, kad priešingai galėjo nutikti. Alkanas būdamas pats kokią praeivę užsigulė. Kaip sakoma, su žvakele rankoje šalimais nestovėjote. - policininkas atsainiai palingavo galva ir rankos judesiu sustabdė bandančią įsiterpti pašnekovę. - Prieš pusmetį mano mamai pati prie bažnyčios gyrėtės, kad po vestuvių tik pirmą naktį vieną kartą prisileidote, o daugiau niekada. Manote, kad keturiasdešimt aštuonerius metus iš eilės žmogus taip ir kentės diena iš dienos prie moteriškės neprisiglaudęs.
    -Ech, tu, paleistuvi! - užsimojo senutė. - Priešingai būti negalėjo. Prieš dvi savaites už jį pas okulistą aš nuvažiavau. Tai tokius akinius dabar turi, kad gatvėje vietoje vienos mergos iš karto keturias mato. Nežinotų kurią gaudyti. O šliūbas ne malonumams skirtas. Už tai, kad mane į žmonas paėmė, kartą pamylėjo ir užtenka. Toliau gyventi reikia, o ne užsiiminėti visokiomis nesąmonėmis. Ir taip dvynukai gimė.
    -Kad ne malonumams, tai sutinku. - gailiai atsidusęs sutiko budėtojas. - Tiek to kaimyne, priimsiu pareiškimą. Tačiau Jūsų vyras, kaip asmuo, patyręs seksualinę prievartą, pats turi ateiti. Pas teismo medicinos specialistus nuvažiuoti reikės, kad jį apžiūrėtų. O ir tokios bylos tik pagal nukentėjusio skundą keliamos. Be jo nieko nebus.
    -Aš jau viską apžiūrėjau.
    -Tai Jūs juk ne ekspertė. Ką jau ten pamatyti galėjote?
    -Kaip tai ne ekspertė. Nuo pat vestuvių jau daugelį metų kiekvieną dieną tikrinu, kad kokio nors užkrato į namus neužneštų. Jei tik ilgiau kaip valandą negrįžta, vos per duris, čia pat prie slenksčio kelnes žemyn ir žiūriu.
    -O tai kas šį kartą buvo ne taip?
    -Užpakalis visas smėlėtas. - moteriškė reikšmingai kilstelėjo aukštyn dešinės rankos smilių. - Iš karto supratau, kad su pliku pasturgaliu ant žemės voliojosi.
    -Gal senas žmogus ant didelio prispirtas pritūpė ir neišsilaikęs nuvirto?
    -Po didelio jis toks laimingas nebūna. O dabar net seilė nuo burnos krašto nutįsusi. Ir vis dūsauja, ir dūsauja.
    -O pats ką sako?
    -Ką, ką! Prišoko kažkokia varvanosė, parvertė, na ir ...
    -Kada? Kur? Man juk užrašyti reikia. - pareigūnas palinko prie įvykių registracijos žurnalo.
    -Naktį. Jau po dvylikos buvo. Žuvį darinėjau. Vidurius į kibirą išmečiau. Kad neprasmirstų liepiau šiukšles išnešti. Na tai ta besarmatė ten pat už konteinerio nabagėlį ir pargriovė. O po to, kad ims kočioti, kad ims. Visas laimingas ir grįžo. Susišnekėti neina. Vožiau keletą kartų per ausį. Galvojau vėl normaliu pataps. Kur tau. Galvą man ant peties padeda ir ranka nugarą tik glosto, tik glosto. Baisu net po vienu apklotu kartu miegoti. Nelabasis jį apsėdo. Ne kitaip. Reikės nueiti pas kleboną pasitarti sekmadienį po mišių.
    Staiga pasakotoja nutilo, pastebėjusi įdėmų prieš ją sėdinčio policininko žvilgsnį.
    -Kaip ta moteris atrodė? - prislopintu balsu paklausė šis.
    -Kokia moteris! - paniekinamai prunkštelėjo pašnekovė. - Tai juk sakau, kad varvanosė. Mokinukė dar. Tai laikai atėjo. Vyro į gatvę išleisti negali. Puola iš karto visokios.
    -Viršininke! - nuovados budėtojas šūktelėjo per praviras duris. - mūsų „malaletka“ vėl vyriškį nuskriaudė.

    -Viskas prasidėjo prieš nepilną mėnesį. Kelios dienos po to, kai tu į tuos savo diakonų kursus išvažiavai. – audringai atšventę vietos bažnyčios zakristijono grįžimą, du vyrai nuovados vadovo kabinete nuo pat ryto gaivinosi karšta raugintų kopūstų sriuba.
    -Tai dabar visi mūsų apylinkės vyrai, kurie tik žino, ar jaunas, ar senas, kai tik dvylikta nakties išmuša, stveria šiukšles ir lekia iš namų prie konteinerių. – garsiai siurbtelėjęs iš šaukšto tęsė pasakojimą pareigūnas.
    -O tai kodėl ten?
    -Todėl, kad kitur nepuola ir vis po vieną tyko. Jei būryje kurį nors pasirenka, tai tik tas vienintelis jos balsą iš tamsos girdi. Kaip eina, taip ir nueina kviečiamas. Randa paskui gretimai kur nors gulintį. Kiek vyrų klausiau, vieni dievagojasi nieko negirdėję ir nematę. Kiti - prieš užpuolimą iš toli regėję merginą, mokykline uniforma apsitaisiusią. O svarbiausia, ta mergiščia dingsta, vos tik pirmi gaidžiai užgieda. Atrodytų, kad jos niekada ir nebuvo.
    -Tai gal ne vietinė? – paklausė zakristijonas, nuo taurelės kilnojimo pavargusia ranka braukdamas šalin ant apatinės lūpos pakibusį kopūstą. - Pavedžiok nukentėjusius po aplinkines mokyklas ir tikrai vyrai ją atpažins.
    -Vežiojau jau. Visur dairėmės. Ir gimnazijose, ir pagrindinėse. Po kiekvieno naujo užpuolimo. Senelių namuose taip pat lankėmės. Nieko neradome. Nėra jos. Iš kitos savivaldybės juk atvažiuoti negalėjo. Toli labai.
    -O senelių namuose kam?
    -Tai kad vieną verslininką pensininkė užpuolė. Irgi po vidurnakčio prie šiukšlių konteinerių. Tas taip pat nieko doro pasakyti negali. Veido nematė. Moteriškė skara buvo apsigobusi. Bet jam patiko. Gal tai nieko bendro su kitais atvejais ir neturi. Tik kad laikas ir vieta sutampa. Jei stebuklais tikėčiau, sakyčiau kažkokia pikta dvasia iš žmonių tyčiojasi, kiekvieno slapčiausias mintis realybe paversdama.
    -Sudarykite foto robotą ir mūsų apylinkėje kiekvienoje gatvėje ant stulpų iškabinėkite. - trumpai pamąstęs žinovo tonu ėmė dėstyti draugas. - Praeiviai pamatys beeinančią, sugaus iš karto. Reikės tik nuvažiuoti ir pasiimti be didelio vargo.
    -Gerai būtų. – nusijuokė kabineto šeimininkas. – Tu galvoji, kad vyrai gali rišliai nupasakoti, kaip ji atrodė. Visi vienu balsu tvirtina, kad ji jaunutė, stulbinančiai graži ir labai miela. Daugiau nieko. Man ką, dabar visas nepilnametes mergaites gatvėje sulaikyti pagal tokius parodymus?
    -O tai kiek jai metų?
    -Iš kur aš galiu žinoti. Gal aštuoniolika, o gal šešiolika. Kol nesugausime, nesužinosime. Tik, kad tai dar ne viskas. Moteris irgi griebia. Tiesa, nė viena kol kas nepasiskundė. Šnabždasi tarpusavyje galvas suglaudusios ir kikena patenkintos.
    -Kas griebia? Maža mergaitė su pensininke?!
    -Tau žiūriu juokinga. Aišku kad ne. Bet šitie užpuolimai dar keistesni. Vieną prie konteinerių gražus, įdegęs italas žilais plaukais pasitiko. Kitą žvejo tinklu pasigavo dviejų metrų ūgio negras, su deimantais inkrustuotais dantimis ir gryno aukso apyrankėmis ant rankų, kojų ir kitų kūno dalių. O jų draugė, tų dviejų pasakojimų prisiklausiusi, kantriai keletą naktų prie šiukšlių dėžių gatvėje laukė. Tai pas ją tikras škotas atėjo – su dūdmaišiu, sijonu, apžėlusiomis kojomis ir spalvotomis vilnonėmis kojinėmis.


    Du vyrai slėpėsi tamsoje, užsiglaudę už neaukštos gyvatvorės. Netoliese, lengvame rūke, matėsi eilėje išrikiuoti šiukšlių konteineriai.
    -Esi tikras, kad yra kažkas bendro tarp visų tų užpuolimų? - tęsdamas ryte nuovadoje nutrūkusį pokalbį, nerūpestingai paklausė zakristijonas.
    -Smurtas tai dar ne pats blogiausias dalykas. - prislopinęs balsą, paslaptingai ištarė policininkas.
    -Užkrečiamas ligas platina?
    -Blogiau. Šimtą kartų blogiau. Senyvi vyrai po tokių įvykių visas jėgas atgavo. Nuo senučių su skundais apie priekabiavimą šeimose atsiginti negalime.
    -O jaunesni?
    -Kas jiems nutinka ilgai nežinojome, kol čia vienas, visiškai paklaikęs, ne savu balsu ant visos gatvės, į tvoros virbus įsikabinęs, pradėjo rėkti.
    -Ir ko?
    -Anksčiau gyveno kaip žmogus. Žmoną, dvi meilužes turėjo. Pas visas spėdavo. Visos patenkintos buvo. Bet, kaip čia pasakius, viskas baigėsi.
    -Numirė?
    -Galima ir taip pasakyti.
    -?
    -Nebestovi jam. Visiškai nebestovi.
    -Pas gydytoją buvo? – atsargiai paklausė dievo tarnas.
    -Visur lankėsi. Pas apylinkės veterinarą irgi. Tiesiai iš ligoninės vyrai visu būriu pas jį nuėjo, kai ten jokių ligų nė pas vieną nerado. Pastarasis pasigailėjo ir afrodiziako, kur eržilams skirtas, kiekvienam davė. Kaip ten jo mokslinis pavadinimas?.. - nuovados viršininkas trumpam susimąstė. - O, štai! Prisiminiau. Arklių patogenų. Turėjo atsargoje du šimtus litrų, tai viską ir sunaudojo.
    -Padėjo?
    -Vieniems vidurius paleido, kiti apsivėmė. Gydykla įrengta senos statybos name, tai vonia kartu su sanitariniu mazgu yra vienoje mažoje patalpoje. Daugiau penkių žmonių vienu metu netelpa. Pabandyk įsivaizduoti: vienas stena pritūpęs, o šalia keturi žiaukčioja galvas į vonią sukišę. Likusieji, savo eilės nesulaukę, gatve lėkė ir į aplinkinius namus pas svetimus beldėsi. Atsiprašant, kas pašikti, kas nusivemti prašėsi. Bet žinai, kokie pas mus žmonės - jokios užuojautos kenčiančiam. Niekas neįleido. Apsidirbo visi nuo galvos iki kojų. Keli iki viešojo tualeto spėjo nubėgti, tai ten net sienas aptaškė. O tie daiktai nė krust. – pareigūnas beviltiškai skėstelėjo rankomis.
    -Ką veterinaras sako?
    Atrodė, kad zakristijonas tuoj pravirks iš nevilties.
    -Už neteisėtą gydymą jam administracinę bylą iškėlėme. Gavo nuobaudą – viešuosius darbus. Tris dienas apdergtą miesto „pasakų namelį“ ir kelią nuo savo klinikos iki jo valė. Gerus šešis šimtus metrų. Kol kas vis dar nešneka. Laiku nesusipratome žmogui dujokaukę duoti. Kaip čia švelniau pasakius, gamtinėmis dujomis apsinuodijo.
    -Anksčiau pasakyti negalėjai! - dievo tarnas pabandė pašokti iš jų slėptuvės, tačiau sunki įstatymo sargo ranka prispaudė jį prie žemės..
    -Tyliau tu. Nešauk. - išsigandęs draugas apsidairė aplinkui. - Išgirs kas nors. Panika kils.
    -Paleisk. - zakristijonas pabandė ištrūkti. - Neisiu aš prie tų prakeiktų šiukšlių dėžių. Neisiu. Ir nuimk nuo manęs tai!
    Ilga, rūdimis pasidengusi grandinė, kokia ganykloje yra rišami jaučiai, vienu galu buvo apvyniota aplink vyro liemenį ir pečius. Kitą jos galą rankose laikė policijos nuovados viršininkas.
    -Ko tu bijai? Tau reikia tik ramiai nueiti iki tų konteinerių ir šiek tiek pastovėti. Kilus pavojui, aš iš karto tave tempsiu atgal.
    -O pats ko neini?
    -Aš šaudysiu, jei kas. - policininkas pamojavo iš dėklo ištrauktu tarnybiniu ginklu.
    -Iš čia?! Į ten?! - nelaimėlis mostelėjo ranka į tamsą. - Tai juk mane kliudysi!
    -Nebijok. Aš aukštai netaikysiu.
    -Galvoji, kad žemai neskaudės. - zakristijonas pažvelgė į apatinę savo kūno dalį.
    -Tai kur man šaudyti, jei tau į tarpkojį kas nors įsikabins?! Dievui į langus?!
    -Kur tik nori! Tik ne į mane!
    Kažkieno vos girdimi žingsniai nutraukė kilusi ginčą.
    -Klausyk, o moterims kas nutiko? – nustėręs iš siaubo tyliai paklausė būsimasis diakonas, stengdamasis atitolinti akimirką, kai jam teks žengti prie priekyje styrančių didelių šiukšlių dėžių..
    -Nieko ypatingo. - viršininkas tvirčiau suspaudė rankoje grandinės galą ir, kilstelėjęs galvą, apsižvalgė aplinkui. - Susirankiojo vaikus. Susikrovė mantą. Pagal pažinčių skelbimus susirado jaunikius užsienyje ir išrūko vyrus palikusios. Viena į Italija, kita į Angliją. Kelios į Maljorką. Aš jas suprantu. Vyrai darbo neturi. Pinigų į namus neneša. Jos ir šeimą išlaiko. Ir vaikus prižiūri. Valgyti daro. Skalbia, viską tvarko. O čia dar ir nestovi nei pas teisėtą, nei pas kaimyną. Jokio gyvenimo tėvynėje. Tai, aišku, išvažiuoja.
    -Liko bent kelios?
    -Visos piktos vietoje. Ką tik jos nedarė. Padurkus pasikėlusios prie šiukšlių konteinerių naktimis stovėjo. Balsu į tamsą šaukė ir žadėjo kojas išsukinėti. Meldėsi ir net pinigų siūlė. Kad ir kiek stengėsi, niekas artyn neina. Įdomiausia tai, kad kol tie keisti užpuolikai jų ten pat nepamyli, pagal skelbimus į užsienį žmonų ieškantys jų neima. Vietiniai taip pat. Tarytum baisiausiais pragaro ženklais pažymėtos būtų.
    -O! Tai dar daug jų liko.
    -Galvomis skaičiuojant nemažai. Bet kas iš to. Aš čia pas tokią tik vieną kartą vakare užėjęs buvau. Tai dabar po miestą ramiai vaikščioti negaliu. Kai tik susitinkam kur, iš karto ant visos gatvės prie žmonių rėkia, kad aš ten kažką jai pagadinau ir jos niekas į žmonas neims. Vesti reikalauja, nors, kaip Dievą myliu, ten dar iki manęs jau viskas buvo sugadinta. Prisisapnavo moteriškei. Tokia pikta, kad nežinia, kaip dar žemė ją nešioja. - policininkas nepatenkintas palingavo galva ir pažvelgė į pašnekovą. - Na, eik jau. Sakau, eik!
    Žvangėdamas grandine, tarytum ramybės nerandantis vaiduoklis, gyvu jauku tapęs vargšas zakristijonas atsargiai žengė link konteinerių, tačiau spėjo nueiti tik kelis metrus. Tyras, negarsus mergaitės juokas netikėtai nuskambėjo naktyje. Tamsus mažas šešėlis akimirkai šmėkštelėjo tarp šiukšlių dėžių ir dingo taip pat staiga, kaip ir buvo pasirodęs.