Rašykime be klaidų

Pamoka – tikra kančia!
Nuobodu nuo ryto čia...
Nebedomina nei raidė,
Nei gražiausia  pasakaitė.

Žiū! Lape kažkas bėgioja!
Tai daiktavardis sielojas...
Seka pulkas sakinių jį
Ir grūmoja, kumščiais moja.

Ištiktukas strykt staiga -
-Stop! -pasakė. - Pabaiga!
Tiek klaidelių, tiek klaidų,
Čia privėlei, vaike, tu!

Ir klaustukas švyst gale -
Netvarka? Kur netvarka?
Kas? Ko? Kam? Sušuko trys-
Linksniai garsiai lyg karys.
Sakiniai tikra lygtis,
-ei ir –ai atvers duris,
Kaip galūnių nemaišyti,
Jas teisingai parašyti.

Vardininkas čia prabilo,
Jis rašyt vaikus mokino:
„Jei tu kartais nežinai,
Ką rašyti –ei ar  -ai........... “

Stropiai aš skaičiau taisyklę,
Kurioj viskas surašyta.
Ir staiga aš praregėjau,
Nes taisyklę supratau,
Kaip rašyti gėlei, šaliai
Ir klaidelės neįvelt...

Jei gėlė, gale bus -ė,
Lapę snapę -ę, nes lapė.
O šalis, kurioj vis lis,
Baigiasi galūne –is. 
Jau dabar galiu rašyti!
Brangiai šaliai
Eiles skirti...

Vardininkas yr‘ rodiklis,
Kur rašyti -ei, kur –ai!
Vaikai, nesupainiokit taisyklės!
Tai ims džiaugtis sakiniai.
Ot taip!