Pasivaikštom po žemę, kur vaikščiot išmokom?
Nors viskas čia kvepia mirtim, bet Tėvynė.
Skaičiuojamos netektys viršija tūkstančius.
Supynės dar supasi, tik supynėse – nieko.
Mes „Amžiną atilsį“ jau kalbam gyviesiems,
Ir kalba stogai, kuriais nebevaikščios išėję.
Ir klausiu Tavęs: „O kaip kvepia mirtis? “
„Lelijom... Ir eglišakiais“, – Tu man atsakai.
O, kaip gaila.