Pasiklydusi savyje (pirma dalis)

Kartais gyvenimas duoda viską. Nuostabius draugus, kuriems gali išsipasakoti viską. Gerą mokyklą, kurioje pažįsti kiekvieną, o mokytojai atleidžia už neatliktus namų darbus ir neįrašo 2. Kartais duodą mylimą žmogų, prie kurio prisiriši lyg mažas šunytis prie naujo šeimininko.
Turėjau tokį gyvenimą. Būdavo linksma keltis septinta valandą ryto ir lėkti į mokyklą, nes ten manęs visada lauk
davo pulkelis nerealiu žmogiukų, kurie visada visada praskaidrina nuotaiką, kad ir koks oras už lango būtų.
Dar linksma būdavo dėl jo. Eriko. Nuostabiausia ką tik galėjau sutikti savo pasaulėlyje. Jis man brangiausias už viską. Kaip ir aš jam. Nėra buvę nė dienos kai nebūname kartu.... na omeny neturėjau tėvų nesąmoningų kelionių.
Jie ir sugadino mano gyvenimą, kurį labai ilgai kūriau. Mano tikrieji tėvai. Mano kraujas... Jie yra pašėlę keliauninkai. O aš... visiška jų priešingybė. Verčiau laisvą laiką praleisiu prie knygos apsikabinusi Eriko ranką, bet jie verčiau temsis mane į Jamaiką ar Čekija.... negaliu suskaičiuoti kiek šalių aplankiau. Dabar visa tai mane tik pykina. Vakar visą tai išrėžiau jiems į akis. O ką jie? O jie... pasakė tik tai.
-Pagyvensi pas tetą Rūtą kaime, kol suvoksi ką prarandi.
Kelias valandas maldavau. MALDAVAU, kad jie leistų man pasilikti vienai namuose. O jie... nė nesiklausė. Užsidarė savo kambary ir pasileido muziką ant viso namo.
O aš dabar sėdžiu savo mašinoje ir apsimetu, kad miegu. Nes buvo dar tik 4 valandos ryto!!! O jie jau tempia mane į Dievo užmirštą vietą.

Kai tik išlipau iš mašinos, mano šnerves pasiekė baisus mėšlo kvapas. Vos nesusivėmiau, bet mama mane sutramdė savo „firminiu“ žudikės žvilgsniu. Šiaip čia išties gražu. Aplinkui žaliuoja platūs miškai, pievose ganosi keli arkliai, avys ir karvės. Aplink žydi daugybė gelių, auga obelų, vyšnių ir kriaušių medžiai. O už didžiulio dviejų aukštų namo yra puikus ežeras, kuriame visai mažutė išmo
kau plaukti.
Šiame kaime praleidau beveik visą vaikystę. Mano draugai buvo du šunys: Simis ir Digis, kurie dabar vos pakelia nusenusius snukius. Šyptelėjau jiems, bet jie tik tingiai pavizgino uodegą.
-Gabrielė?! Čia tikrai mano mažoji Gabrielė? Negaliu patikėti....
Apkabinau ją ir vos nepravirkau, nes išties labai pasiilgau jos motiniško rūpinimosi.
-Sveika, teta Rūta.
-Kokia tu graži...
Ji dar syki mane apkabino ir palydėjo į mano kambarį. Žinoma jis pasikeitė per šitiek metų... nebėra mano mylimų žaislų, kurie visada aptverdavo kelią, tiek, kad nebebūdavo kur padėti kojos. Dabar čia viskas kitaip. Per vidurį stovi nedidukė sena lova užtiesta mėlyna antklode, stalinė lempa ant staliuko šalia lovos, veidrodis ir spinta. Ant stalo pastebėjau vieną nuotrauką, kuri man stipriai suvirpino širdį. Aš labai maža, galbūt 7-erių sėdžiu ant dar jauno kumeliuko ir baksnoju jam i nugara savo juodais batukais. Edis... mano mylimiausias žirgas.
-Jis jau iš ties senas, bet dar pakrutina kojas.
Aš šyptelėjau, o Rūta nusijuokė.
-Tik jam reikia kai ko, kas jį prajodinėtų. Norėjome jį parduoti, bet žinojau, kad už tai man neatleistum.
Atsisukau į tetą Rūta ir pažiūrėjau į jos juodas akis. Kaip galiu jai meluoti? Aš visiškai buvau pamiršusi savąjį Edį....
-Na... nemanau, kad dar išdrįsčiau lipti ant arklio.
-Ką? Nė nekalbėk taip, mieloji.
Ji pabučiavo man į kaktą ir nulipo laiptais žemyn. Pasižiūrėjau pro langą. Tėvų mašinos nebėra. Jie išvažiavo neatsisveikinę...